|
|
1965 m. 8 spalis
MYSTERIUM FIDEI Nauja Pop. Povilo VI enciklika |
|
|
|
Prieš pat Vatikano II Susirinkimo ketvirtosios sesijos pradžią, 1965.IX.3 data, popiežius Povilas VI išleido naują encikliką, kuri prasideda žodžiais Mysterium Fidei (Tikėjimo Paslaptis), apie "Eucharistijos mokslą ir kultą".
Šios enciklikos pasirodymas prieš pat Susirinkimo paskutinės sesijos pradžią, be abejonės, turės nors ir netiesioginės įtakos tiems Susirinkimo Tėvams, kurie jau perdaug uoliai ėmėsi "aggiornamento". Naujas vėjas, papūtęs iš Susirinkimo, daugelį tiesiog apsvaigino. Jei palyginsime pvz. Susirinkimo sprendimus liturgijos atnaujinimo srityje su praktika, matysime, koks yra didelis skirtumas tarp Susirinkimo blaivių ir nuosaikių nutarimų ir tiesiog skandalingos praktikos kai kuriuose kraštuose, ypač Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Ką Susirinkimas tik "leido", praktikoje kai kurių kunigų neprotingu uolumu virto "privaloma". O kai kuriais atvejais nesivaržyta laužyti ir įstatymus. Bažnyčios teisės kanonai (1296 ir 1302) įpareigoja kunigus saugoti ir išlaikyti šventintus bažnyčios daiktus, o civiliniai įstatymai daugelyje kraštų klebonus laiko tik bažnyčios turto saugotojais, o ne savininkais. Tačiau kai kurių kraštų liturginės komisijos buvo priverstos konstatuoti, kad "pastaraimetais daugybė mažesnių bažnyčių yra išvalytos nuo meno kūrinių". Iš bažnyčių, keičiant altorių (atgręžiant jį į žmones), daug kur išmesta visa tai, ką per ilgus amžius žmonių pamaldumas ir pagarba Švč. Sakramentui gražiausio sukūrė. Todėl senienų krautuvės ir rinkos yra pilnos senoviškų meniškų kielikų, kryžių, žvakidžių, tabernakulių, smilkytuvų, šventųjų statulų ir paveikslų. Juos perka meną branginą pasauliečiai ir gabenasi savo butams papuošti. Neseniai Vatikano organas "L'Os-servatore Romano" piktinosi, kad buvę šventieji bažnyčių daiktai yra pavartojami profaniškiems tikslams. Gerai, jei dar tik butai papuošiami, bet kartais realybė jau prašoka visokią fantaziją. Prancūzų laikraštis "Arts" 1965.VI.2 numeryje įsidėjo nuotrauką: didelis šuo lenda iš būdos, o toji būda yra . . . romaniško stiliaus senovinis tabernakulis. Jo savininko intencija aiški: panieka.
|
Skaityti daugiau...
|
APIE POETUS
Kaip daug poezijos prirašyta šitam pasaulyje
apie žemišką,
greit praeinančią meilę,
tai yra,
apie meilę,
kuri remias tiktai į kūną,
kūną
ir kūną.
Ir kai kūnai pasensta, tada tie,
kurie rašė poeziją apie meilę,
jau poezijos apie meilę daugiau neberašo,
nes jiems nieko daugiau nebelieka,
kaip tik senatvėje
nusiskųsti drauge su Turgenevu,
girdi,
nerašom,
nes daugiau nebemylim.
|
Skaityti daugiau...
|
ROMENŲ ISTORIJOS POLITINIAI BRUOŽAI |
|
|
|
Paskutiniu laiku mokslo pažanga atnešė daug naujo j romėnų istorijos tyrinėjimą. Naujai atrasti archeologiniai duomenys yra itin svarbūs tam, kuris nagrinėja Romos miesto įkūrimo klausimą (naujų archeologinių duomenų trumpą apžvalgą suteikia E. Gjerstad, Legends and Facts of Early Roman History, Lund 1961). Gi mūsų supratimas romėnų istorijos rėmėsi didžiausia dalimi ne archeologiniais, o literatūriniais šaltiniais. Šiame šimtmetyje literatūrinių šaltinių gvildenimas pasidarė žymiai kritiškesnis ir aštresnis, negu anksčiau. Naujų metodų pionieriumi buvo Friedrich Mūnzer, kuris didelę savo atradimų dalį išspausdino knygoje Römische Adelsparteien und Adelsfamilien (Stuttgart 1920. Kitą dalį savo tyrinėjimų Münzer sutalpino į Pauly-Wissowa-Kroll-Mittel-haus, Realencyklopedie der klassischen Altertumswissenschaft, Stuttgart, nuo 1893). Nebūtų per drąsu teigti, kad su jos pasirodymu romėnų istorijos tyrinėjime prasidėjo nauja epocha.
Naujųjų tyrinėjimų išdavą bendrais žodžiais galime aptarti šitaip: senovės romėnai yra pasidarę mums svetimesni. Paskutiniame šimtmetyje buvo linkstama senovės Romoje atpažinti moderniųjų laikų politinius santykius ir valdymo metodus; pvz. manyta, kad politinės kovos vyko tarp partijų. Dabar priimta, kad romėnų politinis gyvenimas nevyko tokiomis formomis, kokių mes būtume laukę; pvz. partijų iš viso nebuvo. Šitame straipsnyje bus stengiamasi parodyti kai kuriuos atvejus, kuriais romėnų politinis gyvenimas skyrėsi nuo mums įprastų bruožų; ir tezė bus ta, kad romėnų istorija yra verta šviesuomenės dėmesio, kadangi ji rodo žmones, kurie sukūrė sau pakenčiamą gyvenimą be mums tariamai reikalingų dalykų. Vis tiek paaiškės, kad bent vienas bruožas lieka mums bendras su senovės romėnais.
|
Skaityti daugiau...
|
KANADOS TAUTINĖS MAŽUMOS—BEJĖGĖ TREČIOJI JĖGA |
|
|
|
LAIŠKAS IŠ MONTREALIO (II)
Krizė, kurią pergyvena Kanada (žr. I laišką š. m. balandžio numeryje: Tylioji ar racionalioji revoliucija?), pastatė mažumų vadovybes į nepavydėtiną padėtį.
Pašauktos duoti savo parodymus Kanados Karališkajai Komisijai, smulkiosios tautinės bendruomenės privalėjo įrodyti ne tik savo politinę orientaciją, bet ir kultūrinį brandumą. Ne visada joms sekėsi. Bent stebint per televiziją transliuojamus posėdžius bei pasikalbėjimus, kai kurių atstovų arijos bei rečitatyvai t velkė pasenusiu stilium ir operine technika.
Tačiau neteisu būtų matuoti mažumų pilietinį sąmoningumą vien šių solistų pasirodymu. Juk Karališkosios Komisijos pagrindinis siekinys buvo įjautrinti Kanados valstybinės santarvės opumu kuo plačiausius visuomenės sluoksnius. Jai talkininkavo spauda, radijas ir kitos masinės komunikacijos priemonės. Užtat būtų gera pažvelgti, kiek šiai problemai skyrė dėmesio mažumų laikraščiai, kiek dabartinis dvasinis klimatas atsiliepė tautinių mažumų vidinėj veikloj, jų ritualinėse apeigose, kaip tautinių švenčių minėjimų prakalbose, klubų ir draugijų simposiumuose, diskusijose ir t.t. Aišku, tai reikštų patikrinti neindeksuojamą jų leidžiamų laikraščių turinį, įskaitant ir kronikinius aprašymus. Tai būtų studijinis darbas, kurio nereikalauja eilinis straipsnis. Bet net pasitenkinant "trečiosios jėgos" vaidmens nupiešimu, kiek ji išryškėja komisijos raporto šviesoj, vis vien ima pagunda padaryti kelias prielaidas apie tai, kokie gagėjo būti mažumų lūkesčiai (ir mitai) apklausinėjimų išvakarėse.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė LIU CHI
|
Kareivis žmonai
Sudie!
Nežino niekas
Gimimo nei mirties.
Bet jeigu kartais
Turėčiau iškeliauti prie Geltonojo Šaltinio,
Mano dvasia būtų rami,
Nes aš žinau,
Kad visados budėsi
Prie mūsų sūnaus lopšio.
|
Skaityti daugiau...
|
TRYS KLAUSIMAI DVASIŠKIJAI |
|
|
|
Dvasiškių ir pasauliškiu pokalbio reikalu
Studijų savaitės metu Vokietijoje lietuvių gimnazijos patalpose buvo susitikę, vysk. Pr. Braziui pageidaujant ir vadovaujant, keliolika lietuvių kunigų su keliolika katalikų pasauliškiu pasvarstyti pasauliškio vaidmens Bažnyčioje. Susitikimas, vykdytas įvairiu būdu ir net keletą kartų (rugpiūčio 6, 7, 8 ir 9 d. popietėmis), nedavė jokių vaisių: kunigai liaupsino pasauliškius, o pasauliškiai abejojo šio liaupsinimo tikrumu. Kai vienas mokytas ir patyręs dvasiškis buvo atvirai paklaustas: "Kas yra visas šis liaupsinimas — tiesa ar propaganda?", jis visų akivaizdoje, nė kiek nedvejodamas, atšovė: "Propaganda!", šio straipsnio autoriui teko irgi minėtų abejonių kelti ir todėl nevieną nuvilti. Tačiau jis nematė jokio kito kelio nuoširdžiam pokalbiui bei bendradarbiavimui kaip tik visų pirma išsiaiškinti tai, kas pasauliškius slegia ir kas jų nepasitikėjimą žadina bei palaiko. Todėl jis norėtų dabar sutraukti Hūttenfeldo pokalbio abejones į tris klausimus ir juos pateikti ne anam mažam kunigų būreliui, o dvasiški j ai apskritai ir paprašyti ją mums į šiuos klausimus įtikinamai ir išsamiai atsakyti. Autoriui atrodo, kad šie klausimai yra bendri visiem pasauliškiam visų kraštų bei tautų. Ar tad netiksliau būtų visų pirma sueiti pokalbio pagrindų reikalu, o tik paskui leistis į kasdienos darbus? Einant priešinga linkme, nepasitikėjimas rusens, ir tasai didysis Bažnyčios užuomojis pažadinti bažnytinę pasauiiškiu sąmonę bei veiklą liks ir toliau bergždžias, šiuo tad straipsniu autorius ir mėgina pradėti pokalbį su dvasiškiais — visų pirma klausimais, kurie šiuo metu mus ypač drumsčia.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVA AMERIKIEČIUOSE I PASAULINIO KARO METU |
|
|
|
Pirmas pasaulinis karas pirmą kartą iškėlė JAV į pirmaeilį vaidmenį tarptautinėje scenoje. Vyriausybės rateliai Vašingtone pajuto, kad vaidmeniui nevisai pasiruošę, nes iš tikrųjų maža težino apie Europą. O Rytų Europa jiems buvo it Kolumbo dar nesurasta Amerika. Todėl, keturiems mėnesiams po karo paskelbimo Vokietijai praslinkus, prez. Wilsonas laišku pulk. House (1917.IX.2) paprašė suorganizuoti žinovų grupę, kuri paruoštų atitinkamų memorandumų amerikiečių delegacijai būsimoje Taikos konferencijoje, kuri, kaip žinoma, ir pradėjo posėdžiauti Paryžiuje po 14 mėnesių.
Taip susidarė The Inquiry grupė informacijoms rinkti. Jos istoriją nušviečia 8 metus medžiagą rinkęs Lawrence E. Gelfand, Yale univ. leidinyje — The Inquiry: American Preparations for Peace, 1917-1919 (išėjo 1963 m. — 387 p.). Su kai kuriais grupės nariais santykių turėjo ir to meto Amerikos lietuvių politikos veikėjai, telkdami informacijų bei Amerikos lietuvių pageidavimų Lietuvos klausimu. Kas, ką ir kaip darė, mūsų dar neištirta, nes, viena, rodos, neturime tuo besidominčių vyrų, ant ra, ir mūsiškė archyvinė medžiaga išblaškyta nežinia kur.
|
Skaityti daugiau...
|
GALILĖJAS IR DINAMIKOS MOKSLO RAIDA |
|
|
|
Galilėjas turėjo tokią didelę įtaką ne tik mokslo, bet ir aplamai kultūros istorjioje, kad įvairiausios teorijos bando pasinaudoti jo autoritetu. Jo vardas dažnai pasisavinamas, nors ir neturima tam jokio istorinio pagrindo. Tuo būdu viduramžių civilizacijos priešai iškelia Galilėją kaip pirmą mokslininką, staiga iškilusį iš "tamsiųjų amžių". Aristotelio priešininkai daro jį platoniku. Pozityvizmo šalininkai bando įrodyti, kad Galilėjas sukūrė empirinį mokslą pagal Francis Bacono pasiūlytą modelį. Pagaliau, kai kas jį įsivaizduoja antiklerikalu, kovojusiu prieš Bažnyčios tamsius sąmokslus, šitokios polemikos sūkuriuose istorinis Galilėjo asmuo ir jo veikla visiškai pražūva ir lieka tik iškamša, pritaikoma bet kuriam tikslui. Neseniai praėjusi Galilėjo gimimo 400 metų sukaktis duoda progą peržvelgti istorinius duomenis ir išryškinti Galilėjo mokslinius laimėjimus, atskiriant juos nuo populiarių legendų, šios trumpos apžvalgos rėmuose mėginsime įvertinti Galilėjo vaidmenį dinamikos mokslo pagrindų kūrime.
Visi yra girdėję pasaką apie Galilėją ir pakrypusį Pizos bokštą: Galilėjas nuo šio bokšto numetęs du nelygaus svorio kūnus, kurie pasiekę žemę per tą patį laiką. Iš to jis padaręs išvadą, kad Aristotelio fizika yra neteisinga, ir sukūręs naują dinamikos teoriją. Ar Galilėjas šį eksperimentą įvykdė ar ne, labai sunku įrodyti, nes jis pats apie tai savo raštuose nekalba. Mokslo istorikai mano, kad šis įvykis buvo sugalvotas Galilėjo biografo Viviani. Tačiau ir teigiamo atsakymo atveju lieka faktas, kad olandas Simonas Stevinus jau 1586 metais, taigi du ar tris metus prieš Galilėją, buvo panašų bandymą padaręs. Be grynai faktinio klausimo, dar svarbiau yra nuspręsti, ar šios legendos interpretacija derinasi su Galilėjo mokslinėmis teorijomis, paskelbtomis apie 1590 m. jo veikale "De motu gravium".
|
Skaityti daugiau...
|
Ar Dantė žinojo apie prūsus ir lietuvius?
Universalus Dantės — ne tik poeto, bet ir mokslininko — žvilgsnis nesiribojo vien gimtosios žemės horizontais; jis veržėsi toliau ir siekė to meto Rytų ir Šiaurės Europos tautas, jų tarpe prūsų bei lietuvių gyventas žemes. Tatai matyti iš kai kurių vietų tiek pačioj "Dieviškojoj Komedijoj", tiek iš kai kurių užuominų lotynų kalba rašytame veikale "De eloųuentia vulgari" (1305), kur kalbama apie Europos tautas ir jų kalbas.
Istorinių bei geografinių žinių Dantė daugiausia sėmėsi iš senesniųjų rašytojų, kaip Orosijaus, savo mokytojo Brunetto Latini, Alberto Didžiojo.
Apie prūsus Dantė kai ką galėjo sužinoti iš Alberto Didžiojo, kuris, kaip liudija jo "Politika" (7 kn., 14 sk.), pats yra buvęs nuncijumi Lenkijoj ir savo akimis matęs ("sicut et ego oculis meis vi-di") jos kaimynų (slavų kumanų bei prūsų) pagoniškus papročius, kurie skverbęsi į jau apsikrikštijusį kraštą. Dantė, kaip matyti iš jo "Convivio" (III, 5), buvo skaitęs Alberto Didžiojo veikalą "De natūra locorum", kur kalbama apie šiaurės Europos tautas (De descriptio ąuatrae septentrionalis nostrae habitantibus). Ten šalia Alovijos, Livonijos, Rutenijos minima ir Prurenija (Prutenija), tai yra prūsų gyventa žemė. Tiesa, Dantė nebuvo palankios nuomonės apie prūsus, nes palaikė Fridrichą II, kuris kryžiuočiams pavedė kardu prūsuose skleisti krikščionybę ir ta priedanga jų žemes užimti.
|
Skaityti daugiau...
|
DANTES RYŠYS SU ŠV. PRANCIŠKUMI |
|
|
|
Giovanni Papini, rašydamas apie šv. Pranciškų, sako: "Negirdėta "Saulės ir kūrinijos giesmės" autoriaus krikščioniška revoliucija, praslinkus vienam šimtmečiui, buvo tęsiama Giotto paveiksluose ir Dantės 'Dieviškojoj Komedijoj'".
Dantė turi glaudų saitą su šv. Pranciškum. Gimė jis 1265 m., praslinkus 39 metams po šv. Pranciškaus mirties. Jis buvo išmokslintas pas pranciškonus Santa Croce vienuolyne. Kaip ir Pranciškus, Dantė rašė savo gimtąja kalba. Jis buvo šv. Pranciškaus III ordino narys. Dantė pasidarė tretininku, kai 1295 m. savo tautiečių iš gimtojo Florencijos miesto išguitas, keliavo pietų link. Vakarop priėjęs kalnuose mažą pranciškonų vienuolyną, išvydo žodžius, užrašytus ant vartų: Pax et Bonum. Jis pasibeldė ir paprašė, kad įleistų. Brolis durininkas užklausė: "Ko nori?" Dantė atsakė: "La pace!" — ramybės. Dantė vienuolyne buvo apvilktas šv. Pranciškaus III-jo ordino abitu. Kai jis mirė, buvo palaidotas su tuo pačiu tretininko abitu Ravenoje pas pranciškonus.
|
Skaityti daugiau...
|
ST. CATHARINES PRANCIŠKONŲ VIENUOLYNAS — ŠIO "AIDŲ" NUMERIO LEIDĖJAS |
|
|
|
Šio "Aidų" numerio leidėjas yra lietuvių pranciškonų vienuolynas St. Catharines mieste, Ontario provincijoj, Kanadoje. Jis parėmė žurnalą 500 dol. auka.
Šis vienuolynas pagal eilę yra trečias lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijoj. Kai po II pasaulinio karo ėmė telktis lietuviai Niagaros pusiasaly, jų dvasiniam aptarnavimui 1949 m. St. Catharines mieste įkurtas vienuolynas. Apylinkės lietuviai gyventojai dar tebebuvo vargani emigrantai. Vienuolyno bei koplyčios kūrimo naštą teko pakelti vieniems pranciškonams: buvo nupirktas didokas žemės sklypas su senu mūriniu pastatu, ir pradėjo kurtis religinis centras. Abu kunigai pastoracijoj dirba daug ir sutartinai.
Per 16 metų vienuolynui vadovavo 4 viršininkai: a. a. T. Modestas Stepaitis, T. Petras Baniūnas, T. Juvenalis Liauba ir T. Barnabas Mikalauskas. Dabar viršininko pareigas atlieka T. Benediktas Bagdonas. Pastoracinis lietuvių aptarnavimas pavestas T. Barnabui Mikalauskui.
|
Skaityti daugiau...
|
Mirtys. — Rugpiūčio 17 Ispanijoje, Montserrato benediktinu vienuolyne, mirė vyskupas Antanas Urbšas. Buvo gimęs 1879 Pandėlyje, bet visą amžių kunigavo Latvijoj. 1938 buvo paskirtas pirmuoju Liepojos katalikų vyskupu.
— Rugsėjo 1 Syracuse, N. Y., mirė Pranas Dailidė. Buvo gimęs 1888 Sintautuose. Matematikos mokslus baigė Petrapilyje (1911). teisės — Kaune (1935). Užsienio reikalų ministerijoje ėjo įvairių departamentų direktoriaus pareigas, buvo Eltos direktorius, 1939 birželio mėn. paskirtas pasiuntiniu Latvijon. III seimo atstovas valstiečių liaudininkų frakcijoje, vėliau perėjo į tautininkus. Atvykęs į JAV, nuo 1951 dėstė rusų kalbą Syracuse univ. ir reiškėsi kaip publicistas įvairioj lietuvių spaudoj.
— Rugsėjo 6 Caracas mieste, Vcnecueloj, buvo nužudytas Zigmas Domeika (g. 1907), buvęs Lietuvos prekybos laivyno kapitonas. Venecueloj kelis metus pirmininkavo Lietuvių Bendruomenės krašto valdybai.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVOS MIŠKAI XVI AMŽIUJE |
|
|
|
PIETINĖ LIETUVA Grigaliaus Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme, 400 metų (1559-1959) sukakčiai paminėti. Redagavo Vincas Žemaitis. Lietuvos Miškininkų Sąjungos Išeivijoje leidinys nr. 3. Čikaga, 1964. 253 psl.
Šis sutelktinis veikalas atsirado miškininko V. Žemaičio iniciatyva bei pastangomis atkreipti daugiau dėmesio į pietinės Lietuvos praeitį, kuri mūsų istorijoje esanti labiausiai apleista. Kaip redaktoriaus ir leidėjų žodyje sakoma, šio leidinio redaktoriui buvo ilgų metų galvosūkis, kaip šią spragą nors kiek užtaisyti. Ši problema savaime išsisprendė, kai buvo "atrastas ir atkastas, pamirštas ir apleistas tolimos praeities 'Revizija pušč'... šaltinis. Tai G. Valavičiaus Lietuvos senovės girių ir žvėrių takų aprašymas, kuris nagrinėjamas darėsi vis platesne ir gilesne mokslo žinių srove ..." (13 psl.).
|
Skaityti daugiau...
|
Juozas Guta: ŽILAM PLAUKUI. Eilėraščiai. Šaltinio leidinys Londone 1965. 64 psl. Kaina 1 dol. Škotijos lietuvių prelato Juozo Gutausko (g. 1896) poezijos knyga. J. Vingio slapyvardžiu autorius yra skelbęs savo eilėraščių židinyje, Ateityje ir kt.
R. Spalis: TARP DANGAUS IR ŽEMĖS. Feljetonai. Nidos Knygų Klubo Londone leidinys nr. 54, 1965. Kaina nariams — minkštais viršeliais 1 dol., kietais — 1.50 dol., nenariams atitinkamai — 1.50 arba 2 dol.
Aleksis Rannit: 22 VERSE. Išleista Helsinkyje, 1965. 60 puslapių leidinyje sudėti 22 eilėraščiai ir trys įvadiniai žodžiai, kuriuos parašė: Ablancy Gyorgy, Ants Oras ir Johannes Aavik.
|
Skaityti daugiau...
|
Antanas Kučas (g. 1900), isterijos daktaras, nuo 1947 dėsto Scrantono univ. JAV daugiausia atsideda Amerikos lietuvių išeivijos istorijai. Spausdinamas jo veikalas apie kun. A. Staniukyną.
Benvenutas Ramanauskas (g. 1911), pranciškonas kunigas, pranciškonų spaudos bendradarbis ir Aidų administratorius.
Raphael Sea ley (g. 1927), senųjų amžių istorikas. Istorijos studijas baigė Anglijoj Oxfordo univ. (1951) ir jas gilino Vokietijoj (Tuebingene ir Hamburge). Akademinę karjerą pradėjo Anglijoj 1954, vėliau persikėlė į JAV ir dabar profesoriauja State University of New York at Buffalo, N. Y. Vedęs poetę D. Sadūnaitę, laisvai išmoko lietuviškai žodžiu ir raštu. Pernai išvertė į anglų k. V. Krėvės "Pagundą" (The temptation). Dedamasis straipsnis yra paskaita, skaityta Toronto Lietuvių Akademikų Draugijai 1965.IV.24.
|
Skaityti daugiau...
|
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba paskelbė Pasaulio Lietuvių Jaunimo Metus, kurie pradėti spalio 9 d. jaunimo kongresu Toronte. Tuo žygiu siekiama sutelkti visą dėmesį į jaunąją kartą bei jos problemas. Kviečiama talkon organizacijos, parapijos, spauda, radijo - valandėlės ir paskiri asmenys. Be kitų kilnių užmojų, norima "uždegti jaunimo dvasią naujiems darbams, polėkiams ir pasiryžimams."
Iki šiol buvo įprasta metus skirti garsiems įvykiams bei garbingiems asmenims. Jaunimo Metai yra naujas dalykas, bet nešąs daug šviesių vilčių, jeigu visos svarbiosios problemos bus tinkamai gvildomos ir jeigu jaunimo dvasią pasiseks uždegti kilniems pasiryžimams.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|