|
|
1967 m. 3 kovas
KAZYS PAKŠTAS (Kalbėtojo portretas) |
|
|
|
Kazys Pakštas nebuvo kabinetinis žmogus, kuris prisirakinęs prie rašomo stalo būtų galėjęs gaminti "kalbas". Jis popieriaus, tos baltos sienos, skiriančios jį nuo žmonių, nemėgo. Priešingai, jis veržte veržėsi prie žmonių, kuriuos savo žodžiu norėjo betarpiškai veikti. Tą jis gaivalingai ir darė, ir net taip sėkmingai, kad greit tapo vienu žymiausių mūsų kalbėtojų. "Bematant spėjo pagarsėti savo ugningomis kalbomis. Oratorius buvo smarkus, jau anuomet kone Krupavičiui prilygęs, o kitus, tuomet garsėjusius Ciceronus net lenkė", taip dr. G. Valančius "Drauge" (1960.X.15) atestuoja tą oratorių, kurio ryškiausius bruožus čia bandysime nubraižyti.
Vedamoji idėja
Didelis tėra toks kalbėtojas, kuris pasišvenčia vienai galingai idėjai ir jai besąlyginiai aukojasi. Demostenas iškilo savo kova už tėvynės laisvę. Ciceronas išgarsėjo savo akcija prieš bet kokią korupciją ir prieš sąmokslininkus. Mirabeau negailestingai pliekė pasenusį feodalizmą. Pittas, jaunasis, išeikvojo savo jėgas sukaldamas santarvės prieš Napoleoną. O'Connellis atkakliai siekė airių nepriklausomybės. Mažasis Windthorstas be baimės pešiojo Prūsijos aro plunksnas, o Churchillis nugalėjo bent dvi diktatūras. Jie visi laimėjo, nors kai kurie tik moraliai. Bet kokia kaina! Demostenas buvo neteisingai apkaltintas ir bėgdamas nuo priešų nusinuodijo. Ciceronas buvo nužudytas. Pittas, vyresnysis, kalbos metu buvo širdies smūgio nutrenktas, o persidirbęs jo sūnus pasiekė tik 47 metų amžiaus. Canningas panašiai suardė savo sveikatą. Ir Mirabeau mirė 42 metus eidamas. Retas oratorius, kuris nebūtų tapęs savo aukų auka.
Tą tiesą, kad kalbėtoją sudarė visų pirma jo idealai ir tik paskui jo talentas, patvirtina ir mūsų oratoriai. Dovydaitis su Leimonu iškilo savo atsidavimu amžiniems siekiams, Endziu-laitis su Krupavičium daugiausia savo pasiaukojimu socialiniam teisingumui, Sleževičius savo rūpinimusi valstiečiais. Tą tiesą patvirtina ir Kazys Pakštas, mūsų tautinės minties misionierius.
"Svarbiausia jo idėja — taip rašo L. Dambriūnas — gelbėjimas Lietuvos, ir svarbiausia tam priemonė — dinamiška kultūrinė kūryba, kuri turėtų skleistis vertikaline kryptimi, kadangi mums horizontaliai skleistis nėra kur. Svarbiausia tam sąlyga — visų lietuvių vieningumas, nuoširdi tolerancija kitų pažiūroms. Nors daugumas lietuvių katalikai, tačiau kultūra kurtina platesniu krikščionybės pagrindu, nes ji visos Vakarų civilizacijos pamatas". Norint gelbėti ne tik Lietuvą, bet ir aplamai Vakarus, nesą kito kelio kaip visų krikščionių kova su klastinguoju laisvės priešu iš Rytų.
Šitos idėjos inspiruotas ir stumiamas, Pakštas kreipėsi į visus savo tautiečius, bet ypatingai į jaunimą, pabrėždamas, kad lietuviai naujaisiais amžiais dar nėra tarę savo žodžio ir jog kaip tik jaunųjų uždavinys jis tarti. Šitaip aukštindamas mūsų atžalyną, jis nemanė jame kurstyti kokį nors šovinizmą, o tenorėjo jam rodyti kilnų tikslą ir skiepyti pasitikėjimą savo jėgomis. Kaip jis tą uždavinį suprato, jaunimas galėjo išgirsti ir 1954 metais Čikagoje įvykusiame Ateitininkų kongrese, kur jis prabilo į jį šiais poezijos kupinais žodžiais: "Surinksime geriausius kultūrinius žmonijos laimėjimus, sujungsime juos lietuvių kultūros turinin ir apipinsime juos visų mūsų pievų kvapiais žiedais. Tai bus Lietuvos žodis moderniai žmonijai". Šiais atmintinais žodžiais jis dar sykį patvirtino, ką jis apie 1920 metus Fribourge kartu su Šalkauskiu jauna širdimi buvo pasiryžęs diegti į jaunas širdis.
|
Skaityti daugiau...
|
PULGIS ANDRIUŠIS
Priekin stumia žmogų už pečių šešėlis,
O žmogus šešėlį vėliak atgalios
Ir susikvatoja, tartumei pašėlęs,
Pro nurytą gėlą tremtinio dalios.
O aide — nei gaidžio nuo gimtos pašiūrės,
Nei griežlių skudučių deimantuos rasų.
Ant akmens tik žiogas, lyg ežys pašiuręs,
Ir skruzdė — ne sesė genčių Zarasų.
Tai tenai už tolių — ežerėlių rūkas,
Už anų — jaunystė, švilpus kažkada,
Į anuos nuskrido ir ausy suūkus
Uodo mašalėlio ilgesio gaida.
Ten žiedam kalbėjus, žodžiais žodį kūrus —
Čia plyna padangė dega mėlynai,
Rankoje beliko uodega kengūros,
Ligi horizonto — tyrų pelenai.
Dykuma į šiaurę, vakarus ir rytus,
Pragarą ir rojų prieangy dangaus, —
Ir ... žvaigžde sužėri ašara įkritus
Į akis šešėlio iš akių žmogaus.
|
Skaityti daugiau...
|
Vieną dieną Ignas Šeinius, Klaipėdos Krašto Gubernatūros spaudos patarėjas ir "Vakarų" dienraščio vyr. redaktorius, nei iš šio nei iš to paklausė:
— Ar pažįsti tokį Antaną Gustaitį?
— Ką gi veiksiu nepažinęs, pažįstu, — atsakiau savo šefui, didžiai besistebėdamas, kam gi jam prireikė to gaudento, humanitaro, važi-nėjusio iš Marijampolės (kur dėstė privatinėj atsilikusių gimnazistų "akademijoj") lankyti paskaitų Kauno universitete, išdaigavusio eksperimentinės psichologijos laboratorijoje, koridoriuose, teatro seminare ir studentiškose šuniavose.
— Nesijuok, — tęsė I. Šeinius, matydamas mano nuotaiką, paminėjus šią pavardę, — va, mums reikalingas naujai įrengtame Klaipėdos radiofone direktorius, aną dieną skambinau Baliui Sruogai, jis ir nurodė šią pavardę.
Klaipėdos vokietininkai didlietuvius vadindavo gauruotais žemaičiais (langhaarige Szemaiten), tad naujasis direktorius, atrodė, jau iš pirmo žingsnio čionai bus pasmerktas nepasisekimui, nes jo galvą dengė juodas garbanuotas kūtkailis, patvirtindamas klaipėdiškių keiksmažodžio teisingumą. Jau laukėm, kad jis, apsigyvenęs Lietuvos lange į Vakarų Europą, patrumpins kudlas. Gal ir padarė kai kurių nuolaidų kirpėjui, tačiau visą laiką pajūrio sostinės gatvėse laikė aukštai iškėlęs savo gaurus, kol pagaliau visos tautybės su tuo apsiprato. Kaip iš fotografijų matau, jisai ir Misičiužyje vaikščioja neapsikirpęs. Manau, jis ir plikas būdamas galėtų rašyti eiles, bet deklamuoti jas iš scenos taip įspūdingai negalėtų. Taip pat nukentėtų ir amūrinis imperializmas. Biblinė legenda apie Saliamono plaukų galybę nėra tuščias prasimanymas.
Iš Aukštadvario lietuvių ir vokiečių kalbų mokytojo įšokęs stačiai direktoriaus kėdėn, gyvendamas tik dviese su žmona aktore A. Zdanavičiūte, kuri dirbo Klaipėdos teatre, rodės, abu galėjo važinėti paauksuotoj karietoj. Bet butelį pradžioj paskubom teko išsinuomoti nuošalioj gatvelėj pas amerikoną, kuris infliacijos laikais čia už niekus įsigijo keletą namų ir gerai vertėsi nieko nedirbdamas, laikė ant gembės pasikabinęs kavaleristo šoblę apsiginti nuo skriaudikų, ant visų durų džiržgėjo sunkūs užraktai, žvangėjo retežiai, čirškė skambalai, — mat, nepasitikėjo vietos policija, kuri nesuvaldanti piktadarių ir neapsauganti padorių žmonių turto taip, kaip Amerike. Būdamas pernelyg atsargus ir visur tematydamas tik gengsterius, besitaikančius prie jo dar neišmainytų dolerių kapšio, kartą net rež. R. Juknevičiui, besisvečiuojant ne į tas duris įspraudusiam galvą, šoble būtų nukirtęs ausį, jeigu ašmenys nebūtų įstrigę į durų staktą. Tokiame apsiausties stovyje A. Gustaitis išgyveno daugiau kaip pusę metų, sklandžiai sutardamas su karinguoju šeimininku, įsigijo jo visišką pasitikėjimą; nunešus mėnesinę nuomą, amerikonas net stikliuką duodavo išgerti, leisdavo pačiupinėti kardą, pasakodavo, kaip vieną kartą Amerike buvo nuėjęs į judamuosius paveikslus ir ką ten rodė, o išlydėdamas savo nuomininką į kitą butą, net apsiverkęs pabučiavo. Tur būt, nėra pasaulyje tokio žmogaus, su kuriuo A. Gustaitis negalėtų gyventi taikingame sambūvyje.
Jo santykiai su pesimistu šeimininku praskleidžia pašaliniams ir nežinomą būdo bruožą — A. Gustaitį kartais apkrisdavo siaubinga melancholija. Tai ir su amerikonu buvo iš dalies giminingos sielos.
Užeikime į Klaipėdos radiofoną tokio sukrėtimo metu. J. Grybauskas, diktorius ir muzikinių plokštelių vedėjas, šiaip labai linksmas, dinamiškas vyrukas, kartais irgi grimzdavo tamsiausion neviltin. Jeigu jo ir jo direktoriaus A. Gustaičio dvasiniai nuosmukiai sutapdavo vienu ir tuo pačiu laiku, tai radiofono raštinėje pasilikdavo palyginant linksmiausiu tarnautoju H. Radauskas, vokiškasis diktorius ir redaktorius, nors pastarasis nepasižymi didelio optimizmo dorybėmis.
— Turmelyje supūsim, kandalais apkals! — šūkauja direktorius, J. Grybauskas kraštutinėje apatijoje, H. Radauskas bamba panosėj, viskas atrodo, kaip tame rusiškame romanse:
Vežike, neragink arklių,
Man nėra kur beskubėti,
Man nėra kas bemylėti. . .
A. Gustaičio melancholinius antpuolius vaizdingai patvirtina ir jo parašytoji komedija "Slogučiai", kur provincijos burmistras iš valdinių statybų pavagia savo mūrelio naudai karutį cemento ir paskutinėje scenoje blaškos lovoj, sąžinės botagų kapojamas, svaido pagalvius į košmarinį juodą katiną su liepsningomis akimis. Būdingas yra ir A. Gustaičio paskutinės knygos pavadinimas (Ir atskrido juodas varnas). Vienas jo mėgiamiausių išsireiškimų — tamsus gaivalas. Klaipėdoj net jį patį rikošetiniu būdu bandyta tituluoti tamsiu gaivalu. Dar vėliau, Vokietijoj, prie jo prilipo taip pat būdingas peklininko titulas. Kaip jam giminingas A. Mickevičiaus "Vėlinių" refrenas:
|
Skaityti daugiau...
|
LAIKO SUBRANDINIMO TEOLOGINĖ PROBLEMA Ryšium su A. Maceinos "Dievo Avinėliu |
|
|
|
Dr. Antanas Maceina savo paskutiniame veikale "Dievo Avinėlis" atskleidžia Vakarų ir Rytų Bažnyčios liturginio Dievo Avinėlio pergyvenimo skirtumą. Veikalas išsamus, liturginės minties įžvalga gili ir daugumai mūsų lietuvių nauja. Šiuo veikalu autorius nusipelno tikro teologo vardą. Nors veikalas savo minčių šviežumu ir taiklumu man labai patinka, tačiau vis dėlto norėčiau patikslinti vieną autoriaus išsireiškimą Vakarų Bažnyčios teologų sąskaiton.
Dr. A. Maceina teigia: "laikas yra neatsukamas (irreversibile) — tai ontologinė tiesa. Kaip tad praeitis gali virsti dabartimi? Kaip galima praėjusį ir vienkartinį įvykį padaryti dabartinį, jo nekartojant, tai yra neatliekant esmingai naujo veiksmo? Šios sunkenybės katalikų teologija nėra nugalėjusi" (p. 215). Antroje vietoje tas pats teiginys kartojamas dar ryškiau: "Rytų Bažnyčios teologija nesusiduria su filosofiniu laiko neatsukamumo (irreversibilitas) klausimu, kurio katalikų teologai kaip tik negali išspręsti, aiškindami liturgiją kaip kryžiaus istorinės aukos sudabartinimą nekruvinu būdu. Ši sunkenybė Rytų Bažnyčios teologijoje iš viso nekyla. Kristus kaip Vyriausias Kunigas aukojasi dangiškam Tėvui ir dabar, dangiškoje garbėje: šis aukojimas yra jo amžina būsena. Bažnyčiai reikia tik šį aukojimą . . . nuleisti iš amžinybės į laiką ir savais veiksmais bei daiktais padaryti jį žmogui pajaučiamą. Tai Bažnyčia kaip tik ir vykdo liturgijos šventimu" (p. 227-228).
Aš nesutinku su šiuo autoriaus teiginiu, kad Vakarų Bažnyčios teologijoje nebuvę teologų, suvokusių, kad vienkartinio įvykio nebūtų galima sudabartinti, jo nekartojant. Jų buvo patristiniais laikais, jų buvo viduramžiais, jų yra ir dabartinių teologų tarpe.
Iš patristinio laikotarpio pati būdingiausia asmenybė yra, be abejo, šv. Augustinas. Jis, atėjęs į Katalikų Bažnyčią iš neoplatonikų, neišvengiamai atsinešė kai kurių neoplatonizmo pradų, kuriais remdamasis suvokė ir kai kurias katalikų tikėjimo tiesas naujoje šviesoje.
Jam Dievas yra tiesos ir šviesos šaltinis, iš kurio trykšta amžinieji pažinimo pradai (species aeternales). Tik jų dėka, mūsiškai tariant, žmogus turi intuityvų pažinimą. Dieviškoji malonės šviesa lydi žmogų visą gyvenimą, bet žmogus turi jai atsiverti. Žmogaus atsivėrimas ar užsisklendimas sudaro vienkartinių į-vykių virtinę (neatsukamą laiką). Tačiau iš Dievo spindintieji amžinieji pradai nėra laike, o nuolatinėje dabartyje. Jie žmogaus atsivėrimu gali būti visados sudabartinti, nes jie savąja dabartimi nuolatos koegzistuoja su bet kurio laiko vienkartiniais įvykiais. Ši mintis, kad ir ne tokiais pačiais žodžiais išreikšta, glūdi visuose Augustino teologiniuose veikaluose. "Išpažinimuose" Augustinas prisipažįsta, kad jį gyvenimo sūkuriuose nuolat lydėjo Dievo apvaizda ir jo malonė, kuri nėra laike, nors gali būti sulaikinta. Jis parafrazuoja Psalmės 138, 8 žodžius ir jais nori išreikšti savo mintį: "Jei aš pakilsiu dangun, tu ten esi; jei nusileisiu pragaran, tu esi ten dabartinis (praesens) . . . mano Dieve, kuris tarei, 'Aš pripildau dangų ir žemę' " (Conf. I, 2). Toliau, paklausęs "kas esi, mano Dieve", atsako: "Esi labiausiai paslėptas ir labiausiai dabartinis". Arba vėl: "Aš neegzistuočiau, jei tu nebūtum manyje" (ibid.).
|
Skaityti daugiau...
|
BALTISTICA (naujas kalbotyrinis žurnalas) |
|
|
|
Kiek anksčiau Lietuvoj buvo leidžiami "Lietuvių kalbotyros klausimai", kurių pasirodė šeiloi knygos. Toliau šios kalbinių darbų serijos rtetoj buvo pradėti skelbti atskiri tematiniai kalbinių tyrinėjimų rinkiniai; pirmasis toks rinkinys, 1964 m. pasirodęs, yra "Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida". Ir štai šalia to 1966 m. dar pradėta leisti "Baltistica", specialus periodinis leidinys, skirtas aktualiosioms baltų kalbotyros problemoms. Kasmet šio leidinio numatoma išleisti po vieną dviejų sąsiuvinių tomą. "Šiame leidinyje, — pratarmėje rašoma, — bus skelbiami straipsniai baltų kalbų fonetikos bei fonologijos, akcentologijos, morfologijos, sintaksės ir leksikos klausimais; be to, bus skiriama dėmesio baltų kalbų tyrinėjimo metodikai, kontaktams su kitomis indoeuropiečių (ypač slavų) ir neindoeuropiečių kalbomis." Jo redakcinę komisiją sudaro: V. Grinaveckis, J. Kabelka (dar prieš karą studijavęs Vytauto D. Univ.), J. Kazlauskas (ats. red.), V. Mažiulis, J. Palionis, J. Pikčilingis, A. Sabaliauskas, V. Urbutis, H. Zabulis ir Z. Zinkevičius. Beveik visi šie kolektyvo nariai yra jaunosios kartos; pvz. Vytautas Ambrazas yra gimęs 1930, Vladas Grinaveckis, Vilniaus Pedagoginio Instituto docentas, gimęs 1925, Vytautas Mažiulis, Vilniaus Univ. docentas, gimęs 1927, Jonas Palionis, irgi to univ. docentas, gimęs 1924 ir kt. Taigi įdomu patirti, kaip dabartiniai naujieji Lietuvos kalbininkai žiūri į kalbotyrinius tyrinėjimus ir kaip jie pirmoj vietoj dirba arba yra linkę dirbti lietuvių kalbos mokslo darbą.
Pat pradžioje K. Korsakas, Lietuvių Kalbos ir Literatūros Instituto direktorius, reiškia pageidavimą, kad "Baltistica", skirdama "pagrindinį dėmesį baltų filologijos visokeriopam vystymui, vienu iš svarbiausių savo uždavinių laikytų baltų slavų problemos įvairiapusišką nagrinėjimą." Šis jo pageidavimas daros ypač suprantamas, pasiskaičius jo straipsnį "Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai" (Lietuvių kalbotyros klausimai, 1963, VI, 5-18), kur jis, kad ir nebūdamas kalbininkas (jo specialybė yra žurnalistika ir marksistinė literatūros kritika), tarp ko kito lituanistams ne tik davinėja direktyvas, bet iš dalies jiems net ir priekaištauja, kad jie permaža kreipia dėmesio į baltų slavų santykių problemą, kad jie kol kas nesą nagrinėję ir senovės prūsų kalbos bei praeities klausimų ir t.t.
Toliau V. Mažiulis rašo apie kai kuriuos fonetinius baltų slavų kalbų kaitybos (fleksijos) aspektus. Čia autorius mėgina spręsti bendresnius baltų ir slavų balsių sistemos kilmės klausimus ir randa, kad senovinė bendroji slavų ir senovinė bendroji (prokalbinė) baltų ilgųjų balsių sistemos buvusios artimos. Pvz. baltų slavų galūninis 6, išriedėjęs iš ide. -6n (plg. liet. akm-uo, slav. kam-y iš -ūn<-on, gr. dkm-dn "priekalas"), buvęs ne ilgas susiaurėjęs, bet ilgas labializuotas vidutinio pakilimo balsis. Tai yra daugiau hipotezė, ne konkrečiai, induktyviai pagrįstas dalykas.
J. Kazlauskas nagrinėja baltų kalbų priešdėlinių veiksmažodinių vedinių darybą bei jų kirčiavimą (plg. išdaga : išdegti, apavas : apauti, atmaina : atmainyti ir kt.) ir randa, kad seniausiam darybos tipui atstovaują tie vediniai, kurie kirčiuoją priešdėlinį elementą, o pastarasis nuo atitinkamo veiksmažodžio priešdėlio skiriąsis priegaide, plg. perkasas ir perkasti. Kur šitokia metatonija (priegaidžių kaita) negalėjusi būti panaudota, kaip pagalbinė darybos priemonė buvusi naudojama kirčio vietos kaita, plg. atošylis ir atdšilti "atšilti". Kad seniau dviskiemeniai veiksmažodžių priešdėliai galėję būti kirčiuojami pirmajame skiemenyje, rodanti M. Daukšos kalba (pvz. dtateises šalia atdteyse) ir kai kurių priešdėlių formalios ypatybės, be to, ankstyvas antrojo skiemens trumpėjimas ir nykimas. Iš visko atrodo, kad autorius pergreitai rekonstruoja senovinį lietuvių kalbos priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimą, kuris turėtų atitikti panašių lyčių kirčiavimą net sen. indų ir graikų kalbose.
|
Skaityti daugiau...
|
IŠKALBINGAS MAŽOSIOS LIETUVOS DOKUMENTAS |
|
|
|
Bet kokie praeities liudininkai, daiktinės (archeologinės) liekanos, kasdieninės apyvokos daiktai, meno paminklai, kalbos kūriniai, rašytiniai šaltiniai — visi jie pirmiausia kalba apie atskirus įvykius, faktus. Jei istorijos mokslas registruotų vien praeities liudijimus, jis būtų ne kas kitas, kaip įvykių ar faktų inventariza-torius, ir to mokslo veikalai tebūtų įvairios rūšies inventoriai. Jie savaime, žinoma, būtų įdomūs kūriniai, nes teiktų skaitytojui kartais net patrauklius praeities vaizdus. Tačiau tokie rinkiniai bei inventoriai teiktų padrikusius, palaidus, kartais net prieštaringus vaizdus, iš kurių negalėtume gerai suprasti paties praeities gyvenimo vyksmo. O praeities gyvenimo vyksmo supratimas ir jo tinkamas išaiškinimas yra pagrindinis istorijos mokslo tikslas. Paskiri istorijos faktai, išskaitomi įvairiuose šaltiniuose, tarnauja tam pagrindiniam tikslui. Jų rinkimas, registravimas nėra savaimingas tikslas: jis palenktas bendram tikslui — visuomeninio gyvenimo eigos laiko tėkmėje supratimui ir išaiškinimui.
Visuomeninio gyvenimo vyksmui suprasti pirmiausia svarstome atskirus faktus ir juos sudurinėjame. Iš jų didesnės ar mažesnės visumos stengiamės suvokti, kaip mums rūpimas bendrinis dalykas vystėsi. Vadinasi, einame nuo paskirų faktų prie bendrybių. Taip daroma, gali sakyti, iš hipotetiško įsitikinimo, kad paskiri faktai yra bendro gyvenimo vyksmo rodikliai: jie atskleidžia jį, jei tinkamai juos suprantame, išaiškiname. Istorijos mokslo uždavinys ir yra tiksliai suprasti faktus ir iš jų daryti sprendimus apie kokius nors bendrus visuomeninio gyvenimo klausimus. Tuo būdu praeitį vaizduojąs istorikas turi būti lyg laikrodžio švytuoklė, judanti tarp dviejų polių — paskirų faktų ir bendrybių, atseit, paties gyvenimo vyksmo.
Dr. P. Rėklaičio šiame žurnale (1966 nr. 9) išspausdintas straipsnis "Dokumentai apie K. Donelaičio protėvį" kaip tik duoda geros progos parodyti, kaip paskiras mažas faktelis atskleidžia didelį istorinį vyksmą. Tiesa, faktelis jau savaime mums įdomus ir vertingas, nes kalba apie mūsų tautos didžiojo klasiko protėvį. Dokumentas, pirmą kartą išvilktas į dienos šviesą, jį ištisai atspausdinant net su dviem jį patvirtinančiais priedais, yra naujas įnašas K. Donelaičio giminės kilmės istorijai. Tad dr. K. Forst-reuteris, garbingas Prūsų ir senosios Lietuvos istorikas, papildė mūsų literatūros korifėjaus biografiją. Dr. P. Rėklaitis atliko gerą darbą, supažindindamas "Aidų" skaitytojus su tuo vertingu atradimu.
Dr. P. Rėklaitis, pats būdamas meno istorikas, nesigilino į dokumento turinį. Jis tenkinosi Forstreuterio duodamu trumpu komentaru ir kiek plačiau pakalba apie Donelaičio pavardės atmainas. O šis dokumentas, atskleidžiąs reikšmingą mūsų tautos praeities gabalėlį, vertas išsamesnio istorinio nagrinėjimo.
|
Skaityti daugiau...
|
— Jei duktė yra į mane atsigimusi, niekad nežinosi, ką ji galvoja. Be to, man rodos, ji mėgsta staigius posūkius. Tai jau ne mano būdui, — kalba Ventienė greta stovinčiam.
— Kalnuose daug erdvės, staigūs posūkiai nepakenks, — lyg nesupratęs, teisina ją Žėrutis. — Panelė Indrė lekia pasigėrėtinai. Ji greitai dings mums iš akių.
— Taip, šį sportą ji labai mėgsta, — sausai atsako ponia, širdies gilumoje nutylėdama, jog šiuo lėkimu ji kaip tik ir pabrėžia norą atsiskirti nuo jų. Jai baisiai nemalonu. Antra, ji pernelyg šalta savo motinai, kurios ji nematė jau dvi savaites. — Sėdėjusi mergaitė visą pusmetį prie knygų, jaučiasi lyg nuo grandinės nutrūkusi, — ima teisinti ir pati.
— Mėginkime ją pasivyti, ponia.
— Tik ne su manim, — pakrato galvą. — Menka aš jums partnerė: "pirmyn, drąsiau, saugokit pusiausvyrą, labiau į priekį" — dar vis tebeskamba jūsų pastabos. Dvi dienas prisiklausius jų, kapstysiuos kaip nors viena. Vis dėlto laikas veikia... Atsimenu, Austrijoj, tuoj po karo, gal neblogiau slidinėjau už Indrę. Paskui praėjo keliolika sunkaus darbo ir rūpesčių metų. Dabar tenka iš naujo mokytis, tik jau su mažesne drąsa.
— Aš maniau, kad jūs pirmą kartą užsidėjote pašliūžas ir stebėjaus, kaip neįtikėtinai gerai sekėsi.
— Tyčia nesakiau, kad neatrodyčiau tokia nesugebanti, stačiai laužas, — šypsosi, truputį atmetusi galvą, o akys paslėptos po saulės akiniais, kurie jai neabejotinai tinka. — Bet dabar man vis tiek. Kas buvo svarbu prieš pora dienų, neteko reikšmės. Būčiau dėkinga, jei pasidairytumėte mano dukters. Truputį lyg ir neramu: ten tokia staigi pakalnė, — susirūpina ponia.
— Mielai. Tačiau nenorėčiau palikti jūsų. Dar vieną dozą pasitikėjimo savim, ir . . . pasijusit kaip Austrijoj.
— Nežinau, ar gerai padaryčiau .. . Vis dėlto, vykitės ją vieną. Aš pasisukinėsiu čia pat abiejų belaukdama.
Ventienei nereikėjo daug pastangų prisirišti šį jauną vyrą. Taip jau viskas savaime rikiuojasi, kai du lietuviai susitinka svetimųjų tarpe. Kai mažame kalnų namely savininkė padavė jai laišką, Julius Žėrutis pro petį pamatė užrašyta: Dr. Marija Ventienė. Dar prieš tai, pusryčių metu, prie bendro stalo juodu pasikeitė keliais žodžiais angliškai. Ji kalbėjo neblogai, tik su akcentu, o jis kaip tikras amerikietis. Ji nė kiek neatrodė susidomėjusi šiuo jaunu vyru. Kai savininkė, pristatydama jį poniai, ištarė ir jos pavardę, tai nuskambėjo: "doktor Ventin". O ji net nenugirdo pristatomojo pavardės, taip ji buvo iškreipta. Bet dabar, kai ant voko aiškiai užrašyta "Ventienė", jis nebesusilaikė ir pirmas prašnekino ją gimtąja kalba. Daug greičiau, negu paprastai tokiais atvejais, jie nesivaržydami pasakojosi apie save. Jis, Julius Žėrutis, Amerikoj mokslus baigęs teisininkas, o ji našlė, jau devinti metai, kai Austrijoj palaidojo savo vyrą. Jam dėl sveikatos buvo užkirstas kelias emigruoti. Žūtbūtinėm pastangom užsitikrinusi sau ateitį, baigdama medicinos mokslus; prieš trejus metus netoli New Yorko, mažam miestely, atsidariusi savo kabinetą. Profesijoje sekasi, tik lietuvių ten nesą. Duktė New Yorke studijuojanti matematiką paskutinius metus. Ten ir gyvenanti. Dabar, po egzaminų, gavusi savaitę atostogų, abi susitariusios kalnuose praleisti tą laiką.
Indrė atvyko sekmadienį. Kai jie abu su motina ją pasitiko, ji buvo linksma. Tačiau vėliau jos nuotaika, nežinia kodėl, išblėso. Jaunasis teisininkas, nors buvo savo vietoj, tačiau atrodė motinai labai palankus. Indrė pasijuto lyg vaikas už jų nugaros. Ji per jauna buvo suprasti, kad tai tik pagarba aukštos profesijos moteriai, kuri, dar nepraradusi galutinai savo žavumo, bet lygiai ir žinanti, kad daug ko nustojusi. Tasai mokėjimas išlaikyti pusiausvyrą domino jauną vyrą. Taikliai, truputį koketiškai mėtomi sakiniai jo adresu, pilna orumo laikysena vertė jį atsargiai prisitaikyti. Plonoka, lengvutė ir grakšti, žvelgiant iš tolo, palaikysi jauna mergina; ypač tada, kai akys paslėptos po stambiais akiniais. Duktė nedaug teturi motinos bruožų. Gal pasiėmusi iš jos tik tamsiai rudus plaukus ir šviesias akis, kurių išraiška labai skirtinga. Indrė žvelgia plačiai, lyg pasisemdama iš aplinkos su kaupu, kas jai patinka, o daktarė Marija, sakytum, sąmoningai slepia užsilikusias kibirkštis, primerkdama akis, nuleisdama blakstienas. Motina šukuojasi plaukus į viršų, užbaigdama stambia pyne virš galvos, o duktė laiko lygius nuleistus ligi peties, teužlenkdama jų galus. Duktė gražiai apvali, kiek aukštesnė už motiną. Jos kūnas tamprus, rankos stiprios, eisena tranki ir nerūpestinga. Tai sportininkės tipas, kartu ir didelis kontrastas motinai, kurios žingsniai lengvi, judesiai išbalansuoti. Daktarės drabužiuose dominuoja juoda, raudona ir balta spalva. Indrė, atrodo, tepripažįsta žydrai mėlyną ir geltoną, neskaitant tamsiai rudo sportiško apsiausto.
|
Skaityti daugiau...
|
LITUANISTINIO ŠVIETIMO RŪPESČIAI |
|
|
|
Naujoji ateivių banga, 1949-51 pasiekusi šiaurės Amerikos kontinentą, rado čia lituanistinio švietimo ugniakurus ne tik išgęsusius, bet ir užšalusius. Senuosius rūpesčius tebeliudijo dar kai kurių klebonijų garažuose užsilikę dulkių klodais apnešti parapinėse mokyklose kadaise naudoti lietuviški vadovėliai, bet daugelyje vietų ir tie jau buvo parduoti popieriaus fabrikams.
Lietuviškas mokyklas naujieji ateiviai pradėjo organizuoti spontaniškai "iš apačios", be jokių institucijų patvarkymų ar nurodymų. To norėjo tėvai. Pirmosios mokyklos glaudėsi prie parapinių mokyklų, privačiuose namuose, garažuose. Tik nedaugelis parapinių mokyklų lituanistinio švietimo atgijimą tąsyk draugiškai sutiko. Mat, už lietuvių kalbą jaunojoje kartoje šiame kontinente jau nebebuvo kovojama, ir naujasis entuziazmas buvo palaikytas ramybės drumstimu. Ne vienoje kolonijoje su parapijų ir parapinių mokyklų vadovybėmis buvo iškilę visai rimtų konfliktų. Ilgainiui padėtis normalizavosi, ir lituanistinis švietimas pastarajame dešimtmetyje išgyveno labai kūrybingą laikotarpį.
Lituanistinio švietimo stiprėjimą lėmė du veiksniai: gerai paruošti, patyrę ir idealistiškai nusiteikę lietuviai mokytojai ir Lietuvių Bendruomenė. Būtų nesunku išvesti paralelę tarp LB stiprėjimo ir lituanistinio švietimo augimo.
Stiprėjanti LB ėmėsi ne tik formalaus centralizavimo pareigų, bet ir pilno lituanistinio švietimo sistemos kūrimo. Bendruomenei ir privačiai iniciatyvai investuojant dolerius, o pedagogams talentą, patirtį ir pastangas, lituanistinės mokyklos tapo aprūpintos pagrindinėmis mokslo priemonėmis — vadovėliais, pratimų knygomis, žemėlapiais. Jau einama ir prie moderniškesnių priemonių — filmų, epidiaskopų, projektorių, šias priemones į lietuvišką mokyklą siekia įvesti su amerikiečių ir kanadiečių mokyklų darbo metodais artimiau susipažinę lituanistinių mokyklų mokytoj ai.
|
Skaityti daugiau...
|
Abu šie dailininkai šiuo metu kreipia į save dėmesį. Neseniai mus iš Australijos pasiekė ten pereitų metu gale išleistas A. Vaičaičio lino raižinių leidinys. Gi L. Urbonas yra pats iš Australijos atvykęs į JAV ir surengęs čia eilę parodų, ši išorinė aplinkybė ir yra tas pagrindas, dėl ko čia imamės juos abu drauge prisiminti, šiaip jie yra skirtingo nusiteikimo dailininkai ir neturi vienas su antru nieko bendra.
1.
Adolfas Vaičaitis yra vidurinės kartos dailininkas, spėjęs Lietuvoje išeiti mokslus ir pradėti savo kūrybinį reiškimąsi. Gimęs 1915 šiaurės Lietuvoje — Šiaulių aps. Joniškio apylinkėje. Vidurinį mokslą ėjo Joniškyje ir Šiauliuose. Kauno meno mokykloje baigė A. Galdiko vedamą grafikos klasę 1939. Baigiamasis jo darbas buvo atžymėtas pirmąja premija. Trumpai mokytojavo Jurbarko gimnazijoje, o vėliau, 1941-44, dirbo Valstybinėje leidykloje kaip meno redaktorius. Todėl neatsitiktinai jis pirmiausia ir pasireiškė kaip knygų iliustratorius. Be gausaus įnašo periodinėj spaudoj, dar Lietuvoje jis iliustravo dr. J. Balio "Lietuviškas pasakas" (antras leidimas Čikagoj 1951) ir L. Dovydėno "Lapino vestuves". Vokietijoj jis iliustravo J. Aisčio poezijos rinktinę "Pilnatis" (1948) ir J. Kaupo pasakų knygą "Daktaras Kripštukas pragare" (1948); jo pieštomis vinjetėmis papuoštas ir stambusis Vokietijoj išleistas mūsų grožinės kūrybos almanachas "Tremties metai" (1947). Galima kelti klausimą, ar, pavyzdžiui, J. Aisčio "Pilnaties" realistinis (nors ir stilizuotas) iliustravimas atitiko šio poeto intymiąją lyriką. Tačiau J. Kaupo "Daktaro Kripštuko pragare" iliustracijos yra neabejojamai pavykusios: jos ne tik iliustruoja autoriaus pasakų pasauli, bet liudija ir paties dailininko kūrybinį savitumo laimėjimą. Tai liudija ir Vokietijoj 1948 išleistas septynių litografijų leidinys.
A. Vaičaitis
Dabar turime rankose naują dvylikos spalvotų lino raižinių leidinį Linoprints. Šio puošnaus leidinio autorius atspaude tik 35 numeruotus egzempliorius. Išleista Melbourne 1966. Trumpą įvadinį žodį angliškai parašė V. Jakutis. Visi darbai sukurti 1965 metais, kuriais dailininkas atšventė savo 50-tąjį gimtadienį šia prasme galima leidinį laikyti ir sukaktiniu.
Kokį A. Vaičaitį regime iš šio naujo leidinio po beveik dvidešimtmečio? Pakitusį ir tačiau drauge tos pačios dvasios.
Savo ankstyvojoj kūryboj A. Vaičaitis laikėsi aiškiai realistinės krypties. Dabar ir jis yra pasukęs į abstraktinį savo temų traktavimą, nors ir neprieina ligi kraštutinio abstraktizmo. Tačiau iš esmės A. Vaičaičio žvilgis išliko tas pats. Pavadintume jį poetinės nuotaikos žvilgiu.
Ir savo ankstesniuose realistiniuose darbuose A. Vaičaitis buvo savitas mūsuose nedažnai sutinkamu šiltu giedrumu, einančiu ligi humoriško šypsnio, bet niekada ligi paniekos sarkazmo. Toks pats jis yra ir savo naujuose raižiniuose. Kai daugelis dabarties dailininkų imasi perteikti šiandieninio žmogaus netikrumą ir sąmyšį, tai A. Vaičaitis savo kūryboj skelbia giedrą gyvybės džiaugsmą. Tai liudija jau pačios A. Vaičaičio raižinių temos: Jaunystė, Gyvastingumas, Pagoniškas šokis, Pora, Scenoje, Sportininkas ir kt. Visais savo vartojamais įvaizdžiais jis imasi išreikšti gyvybės skleidimąsi nuo "trapios pradžios" ligi pačių intensyviųjų jos apraiškų, kaip šokis, sportas ar lyties trauka, šį džiau-gimąsi visomis gyvybės apraiškomis atitinka ir šiltos raudonos spalvos dominavimas naujuosiuose jo raižiniuose (7 raižiniai žėri ta spalva).
Toks pat jis yra išlikęs ir savo forminiu charakteriu. Tai elegancija, pasiekiama disciplina. Kaip savo įvadiniame žodyje pastebi V. Jakutis, savo ankstesnėse litografijose A. Vaičaitis įmantriai žaidė grakščia linija. Bet ir dabar A. Vaičaičio raižiniai lieka žaismingai gracingi — laisvu mostu sukurti, bet sukurti rankos, kurios spontaniškumą laimi atitinkama savitvarda. Taip, kaip laisviausiai šoka tas, kuris labiausiai jautrus šoklo disciplinai. Gal ir neatsitiktinai iškilo šokio įvaizdis, nes iš tiesų A. Vaičaičio raižiniai savo išieškotu ritmu primena šokį. Gyvybe džiaugimuisi natūralu savo išraiškos ieškoti šokyje.
Pasukimas į abstraktinę išraišką Įgalino A. Vaičaitį Savičiau išreikšti gyvenimu džiaugimąsi. Tačiau gyvenimas nėra tik džiaugsmas ir tik šokis. Tai ir palieka dailininkui naujų galimybių plotą ateičiai.
|
Skaityti daugiau...
|
Vasario 16 atšvęsta visose laisvojo pasaulio lietuvių kolonijose. JAV eilė gubernatorių ir burmistrų paskelbė atitinkamas proklamacijas. JAV kongresas taip pat tradiciškai paminėjo Vasario 16 sukaktį: senate programą pravedė Thomas Dodd, atstovų rūmuose Daniel Flood, invokaciją senate tą dieną kalbėjo reformatų kun. P. Dilys, atstovų rūmuose — prel. J. Kučingis (iš Los Angeles). JAV valstybės sekretorius Dean Rusk laiške Lietuvos atstovui J. Rajeckui pakartojo JAV vyriausybės nusistatymą nepripažinti Lietuvos prievartinės inkorporacijos i Sovietų Sąjungą: United States support of the Lithuanian people's just aspirations for freedom and independence is reflected clearly in our refusal to recognize the forcible incorporation of your country into the Soviet Union and in the warm sympathy manifested by the American people in the Lithuanian cause. In continuing to look resolutely toward a free and independent existence, the Lithuanian people both here and abroad have established a firm foundation for the hope of free men everywhere that the goal of Lithuanian national self-determination will ultimately be realized.
— Australijos LB kas antri metai rengia plačios programos Lietuvių dienas. Pereitais metais jos vyko Sydney gruodžio 26 - 31. Tris dienas (XII.28-30) posėdžiavo naujai išrinktoji Australijos krašto LB taryba; be organizacinių, lituanistinio švietimo ir "Mūsų pastogės" reikalų aptarimo, išklausyta ir diskutuota A. Zubro paskaita "Atramos beieškant", kur buvo ieškoma naujo žvilgio tautinei atsparai stiprinti. Tuo pačiu laiku (XII.26-31) vyko ir studentų suvažiavimas. Melbourno lietuvių teatras "Aušra" XII.26 vakare suvaidino V. Adomėno komediją "Svetimos plunksnos", kurią surežisavo V. Kružienė. XII.27 vyko literatūros - dainos vakaras, kuriame savo kūrybos paskaitė P. Andriušis, A. Gasiūnas, J. A. Jūragis, V. Kazokas, M. Slavėnienė ir A. Zubras (Mantas), o muzikinę programą atliko solistai G. Vasiliauskienė ir G. Ralpokas. XII.28 vakaras buvo skirtas įvairios programos jaunimo koncertui. XII.29 vyko atskirų chorų koncertas ir tautinių šokių festivalis. XII.30 šeši chorai vykdė IV dainų šventę (dirigentai A. Čelna, P. Darius, J. Juška, R. Ravaliauskas, V. Šimkus ir S. Žukas). XII.31 rinktasi Naujų Metų sutikimo baliui. Be to, sportininkai turėjo savo XVII sporto šventę, vyko dailės, foto ir filatelijos bei numizmatikos parodos. Rengimo komitetui pirmininkavo R. Ravaliauskas. Iliustruotą Lietuvių dienų programinį leidinį paruošė V. Razokas.
— IV P. Amerikos lietuvių kongresas vyko Argentinoje, Buenos Aires, vasario 2-6. Iš JAV buvo nuvykę vysk. V. Brizgys, VLIKo pirm. dr. R. J. Valiūnas, PLB vicepirm. St. Barzdukas ir sekr. M. Lenkauskienė, BALFo pirm. kun. V. Martin-kus PLJR pirm. A. Zaparackas, kun. dr. V. Rimšelis, MIC, kun. dr. R. Bučmys. OFM, ir kt. Be vietinių Argentinos lietuvių, kongrese dalyvavo Brazilijos, Uragvajaus ir Venecuelos lietuvių atstovai. Ron-grese buvo gausu sveikinamųjų kalbų ir diskusinių svarstymų. Paskaitas skaitė kun. A. Steigvila, MIC, apie šeimą kaip lietuvybės tvirtovę ir O. Rairelienė apie lietuvių ištvermę istorijos būvyje. Vakarais vyko meninės programos su chorų ir solistų (Z. Valatkaitė) dainomis, deklamacijomis, tautiniais šokiais. Sportininkai rengė savo varžybas. Sekmadienį Buenos Aires katedroje pamaldas laikė vysk. V. Brizgys, o pamokslą sakė kun. dr. V. Rimšelis, Vakarinėse programose ir pamaldose dalyvavo ligi 1000, posėdžiuose — tik apie 60. Rengimo komiteto pirm. Z. Juknevičius. Rongresą rengė Argentinos Lietuvių Organizacijų ir Spaudos Taryba (pirm. J. čikštas).
|
Skaityti daugiau...
|
Danguolės Sadūnaitės poezija |
|
|
|
Danguolės Sadūnaitės eilėraščiai, jau geras dešimtmetis dažnokai matomi periodinėje spaudoje, nebuvo patraukę nei kritikos, nei skaitytojų dėmesio. Jie vis pasilikdavo šalia poezijos — toje literatūrinėje niekieno žemėje, kurioje pasirodo ir vėl be žymės išnyksta visi "jaunystėje bandžiusieji plunksną" poetai-ne-poetai. Pirmoji jos eilių knyga Vasaros medžiuose (1961) susilaukė panašaus likimo. Skaičiais operuojantieji ir kiekybiškai nusiteikę mūsų kritikai, šabloniškai pasidžiaugę "nauja ir daug žadančia poetine jėga", įtraukė ją į poetų sąrašą, ir tuo viskas baigėsi. Sadūnaitės vardas ir toliau pasiliko šalia poezijos, neminimas greta tikro ar tariamo naujausios poezijos avangardo atstovų; nesusidarė savo poezijos draugų bei gerbėjų būrio, neįsigijo (o tai yra žymiai blogiau) priešų. Vienu žodžiu, visos jos kūrybinės pastangos atsimušė į šaltą skaitytojų ir kritikų abejingumo sieną.
Kai kam galėtų kilti šiuo atveju visai natūralus klausimas, ar teisingai Sadūnaitė skaitytojų ir kritikos buvo palikta anapus literatūrinės respublikos ribų. Atsakymas čia galėtų būti tik vienas: taip. Jos pateisinimui (kuris, be abejo, nieko iš esmės nepakeičia) reikėtų pastebėti, kad Sadūnaitė, kaip ir kai kurie kiti jos bendraamžiai, buvo tam tikrų sąlygų bei tam tikros situacijos auka. Brendimo metais patekusi į stovyklinio gyvenimo aplinką, neišvengiamai turėjo užsikrėsti visomis šiai aplinkai būdingomis nuotaikomis bei idėjomis: dusinančia realybės jausmo stoka, idėjų bei sąvokų degradacija etc. Visa tai gana ryškiai atsispindi ankstyvesniųjų Sadūnaitės eilėraščių turinyje bei formoje. Šiuose eilėraščiuose Sadūnaitė kalba mirusiais, jos kartos situacijoje nieko nebereiškiančiais žodžiais ir naudojasi žuvusios iliuzorinės Atlantidos prozodija. Visa tai, žmogiškai imant, gal būt, yra švelninanti aplinkybė ir tam tikra prasme pateisina, bet jokiu būdu neišteisina. Estetinėje kūryboje, ypač kiek tai liečia jos santykį su kritika, nėra ir negali būti švelninančių aplinkybių. Kaip tik dėl to ir ankstesnioji Sadūnaitės poezija neišvengiamai pasilieka anapus literatūros ribų.
1965 išėjo naujas Danguolės Sadūnaitės eilėraščių rinkinys Kai tu arti manęs (Danguolė Sadūnaitė. Kai tu arti manęs. Eilėraščiai. Išleido Lietuvių Dienos, talkinant Manyland Books). Prisipažįstu, kad, nebūdamas ypatingas ligtolinės Sadūnaitės poezijos entuziastas, vargu būčiau prisivertęs jį perskaityti, jeigu ne Aidų redaktoriaus pakartotini prašymai parašyti recenziją. Vadinasi, skaičiau iš pareigos.
|
Skaityti daugiau...
|
NAUJIENOS LITUANISTINIAM MOKYMUI |
|
|
|
Pedagoginis Lituanistikos Institutas pernai (1966) išleido savo direktoriaus D. Veličkos parengtus du leidinius: Konspektinė lietuvių kalbos metodika (II dalis. Grožinio skaitymo pamokos) ir Lietuvių kalbos pratimai mokyklai ir namams (I sąsiuvinis)
Kai paimi į rankas šiuos du leidinius, dingteli mintis galvon: kodėl gi nesusilaukta šitokių leidinių bent 10 metų anksčiau? Nors ir žinai žmogus atsakymą, nors gailiesi, kad vėlai susilaukiame rimtesnės pagalbos šeimai ir mokyklai lituanistinio švietimo srityje, tačiau šitokios mintys nė kiek nemažina džiaugsmo, kad pagaliau turime ką duoti į rankas ne tik "reguliarų" lituanistinį mokslą einančiam jaunimui savaitgalio mokyklose, bet ir jų tinkamiau nelankiusiems peraugėliams ir savamoksliams (jei tokie dar tuo reikalu domėtųsi).
1. Konspektinės lietuvių kalbos metodikos II-ji dalis skiriama gyvojo žodžio kultūrai ("grožinio skaitymo pamokoms"), parašyta mašinėlės raštu ir rotatoriumi atspausdinta, sudaro stambų 91 psl. (vienapuslapinio teksto lapų) sąsiuvinį (kaina 2,50 dol.). Pratarmėje autorius paaiškina, kad kolektyviniam visos šio dalyko metodikos parengimui užsivilkinus teko atskirai išleisti antrąją jos dalį, skirtą grožiniam skaitymui, ir pateikti ją konspektine forma, prieinamesne mažiau metodiškai pasiruošusiems mokytojams ir Instituto klausytojams.
Įvadinėse pastabose autorius vykusiai iškelia viešumon gyvojo žodžio kultūros smukimo ir smukdymo faktus, kai ne vien suaugusių ir jaunimo sambūriuose, bet ir mokyklose dailusis skaitymas ir deklamavimas laikomas atkištiniu dalyku, kurio ūgtelėjęs jaunuolis pradeda gėdytis ir vengti, kaip "vaikiško", o pati "plačioji visuomenė" ne taip jau ir pasigenda. Toliau autorius trumpai aiškina didaktinio (pamokinio) dėstymo sistemos, metodo ir formos esmę. Paimdamas labiausiai nusistojusius ir moderniojo mokymo sistemose Herbarto pamokos planavimo dėsnius, autorius pateikia tipišką pamokos formalinių laipsnių planavimo pavyzdį. Aptaręs dialoginę dėstymo formą, kaip psichologiškai priimtiniausią vaikų ir jaunimo mokymui, autorius pereina prie pačios pagrindinės šios metodikos dalies — pavyzdinių grožinio skaitymo pamokų.
|
Skaityti daugiau...
|
Leonardas Dambriūnas, Antanas Klimas, William R. Schmalstieg:
INTRODUCTION TO MODERN LITHUANIAN. Brooklyn, N. Y., 1936. Prel. J. A. Karaliaus lėšomis išleido pranciškonai (Franciscan Fathers Press). Rietais viršeliais, 471 psl., kaina 7 dol. Iliustruota V. Augustino Lietuvos nuotraukomis.
Jack J. Stukas: AWAKENING LITHUANIA. A Study on the Rise of Modern Lithuanian Nationalism. The Florham Park Press, Inc., Madison, N.J., 1966. Rieti viršeliai, 187 psl., kaina 5 dol., gaunama "Darbininke". Tautinio atgimimo veikėjų ir kt. portretais knygą iliustravo dail. J. Subačius.
Konstantinas Račkauskas: LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS RLAUSIMAIS. Autoriaus leidinys, New York, 1967. 178 psl., kaina 2 dol., sukrauta "Darbininko" leidykloje.
Vytautas J. Bagdanavičius, MIC: RULTŪRINĖS GELMĖS PASARO-SE. Returių dalių tautosakinė - teologinė studija. I knyga — Mokytojo variantai. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys Čikagoje 1966. Atspausta iš "Draugo" atkarpos 1965.IV.12-VII.21. 262 psl., kaina 3 dol.
Aloyzas Baronas: TREČIOJI MOTERIS. Ateitininkių Giedros korporacijos premijuotas romanas. Aplankas G. žumbakienės. Išleido Lietuviškos Rnygos Rlubas Čikagoje 1936. 196 psl., kaina $2.50.
Bronys Raila: LAUMIŲ JUOSTA. Akimirksnių kronikos I. Nidos Rnygų Rlubo leidinys nr. 61, Londonas, 1966. Viršelis R. Jezersko. 351 psl., kaina nariams — minkštais viršeliais 2 dol., kietais — 3 dol.; nenariams — 25% daugiau.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|