| |
|
|
1953 m. 1 sausis
|
Laiškas Lietuvai ir lietuviams |
 |
 |
 |
|
Parašė Venancijus Ališas
|
Mes atėjome iš amžių glūdumos,
Kai mergytė tebebuvo dar aušra.
Kas tą visą ilgą kelią besumos,
Jei pėdų jau anei ženklo nebėra
Prie Eufrato, Piramidžių, Kaukaze,
Švento Gango baltų lotosų krašte,
Babilione, Telesponto bangose,
Vedų knygose nė Šventame Rašte. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė MARIJA GIMBUTIENĖ
|
Savotiškai aktuali senoji lietuvių religija lietuviškosios visuomenės tarpe. Vieniems ji yra tolumoj spinksįs žiburėlis, lyg lietuvybės simbolis. Kitiems ji — "pagonybė", visokių nesąmonių ir prietarų pilna, su kuria reikia kovoti.
Praeitis tačiau tomis pačiomis formomis niekad nepasikartoja. Ji mums yra tarytum brangūs vaikystės prisiminimai, kraitis iš tėvų tėvų paveldėtas, gyvybės šaltinis, tekėjęs per praeities amžių amžius.
Mes neišvengiamai esame savosios praeities, tad ir senosios religijos vaikaičiai, ir mums yra tik vienas kelias: ją tirti, daugiau apie ją žinoti, rasti joje kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu. Iš istorijos ir iš dabarties įvykių žinome, koks griovimo darbas vyksta, kai tyčiojamasi iš praeities, kai griaunami pamatai ir jie nepakeičiami kitais, ir kaip auga kultūra, jei praeities palikimas kultivuojamas pagal naujų laikų reikalavimus. Nepaprastos reikšmės yra faktas, jog kuriančioji lietuvių tautos dalis nuo atgimimo laikų maitinosi ir tebesimaitina savosios žemės ir praeities syvais — tuo neabejotinu lietuviškuoju "sisu" (tas žodis suomiams reiškia vidinę magiškąją galią, kurią modernioji Suomija paveldėjo iš Kalevalos Suomijos). Be jo nebūtumėm turėję nei Čiurlioniu nei Krėvių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė KOSTAS OSTRAUSKAS
|
NOKTURNAS
Rasa pabiro pienen rūkas,
apsvaigę svaičioja svirpliai, —
iš glėbio vakarui ištrūkus,
naktis išsirengė nuogai.
Ant aukso jiešmo mėnuo sukas,
sode garuoja obuoliai... —
O Dieve mano, koks stebuklas..
kad tik negrįžtų paryčiai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KALBINIAI VYSK. BARANAUSKO DARBAI IR NUOPELNAI |
|
|
|
|
Parašė Pr. Skardžius
|
Vysk. Antanas Baranauskas, arba Baronas (1835-1902), yra nepaprastas žmogus: iš vienos pusės buvo gūdnas rytietis augštaitis, anykštėnas, gimęs ir augęs lietuviškoje aplinkoje, viešai niekados neužsigynęs savo sodietiško kilimo nei išsižadėjęs savo tėvų kalbos ir kūryboje pasireiškęs jautria savo gimtinės meile, iš kitos pusės, tapęs dvasininku, buvo persiėmęs lenkų dvasios, skersakiavo į naująją lietuvių šviesuomenę ir visą laiką pasiliko abejingas tautiniam lietuvių atgimimui. Tačiau, kad ir savo protiniu nusistatymu būdamas gerokai svetimas ano meto patriotinėms lietuvių nuotaikoms, savo lietuviška širdimi, savo lietuvišku žodžiu ir perdėm lietuviška kūryba jis mums lig šiol tebėr savas, artimas. Jo lietuviška dvasia dvelkia iš pat mažumės. "Pirmieji tiesos spinduliai, — rašo jis H. Weberiui viename savo laiške, — mano prote lietuviškai suspindo; pirmieji širdies jausmai lietuviškai man krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motulė lietuviškai supdama lylavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos lietuviškai širdin kliudė.
Vaikščiodamas moksliny-čion, ką tiktai nuo mokytojo ar rusiškai ar lenkiškai girdėdavau arba patsai po knygas skaitydavau, vis tai savo tėveliams potam lietuviškai apsakinėdavau. Lenkiškos kalbos neveikiai išmokau; 17 metų turėdamas, dar netikusiai lenkiškai kalbėdavau. Seminarijoje ir potam akademijoje būdamas, daugiau daiktų sau lietuviškai nekaip lenkiškai užsirašydavau. Gromatų gyvenime mano daugiaus lietuviškai nekaip lenkiškai esmu parašęs" (Archivum Philol. II 71 t.). Toji pat lietuviška dvasia atsispindi ir jo vėlyvesnėj kūryboj. Taip ryškiai pasireiškia lietuviški A. Baranausko jausmai jo daugely eilėraščių, ypač "Anykščių Šilely" ir kitur, kur jis gražiai apdainuoja Lietuvos gamtą ir vaizduoja kenčiančių lietuvių vargus. Visa tai jis išreiškia taip vykusiai, tokiu lietuvio širdžiai artimu būdu, jog nemaža jo eiliuotinės kūrybos plačioji lietuvių visuomenė dar ir dabar gyvai prisimena, pvz. "Giedu dainelę", "Sudiev, Lietuva" ir kt.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė NELĖ MAZALAITĖ
|
KNYGA: MIESTELIS, KURIS BUVO MANO
Šventoriuje buvo ketveri varteliai, priešpriešiais — jie sudaro kryžių, kaip dabar pagalvoju. Nepaminėjau didžiųjų vartų — jie labai platūs, didžiausias šieno vežimas prasitektų pro juos, nė šapas neužsikabintų, tačiau ne taip per juos įvažiuodavo. Ne, geriau, kad jie niekuomet nebūtų atidarinėjami. Nes kiekgi kartų per metus jie buvo praveriami procesijoms? Tiktai Vainikų Dienoje, kai reikėjo apvaikščioti keturis Evangelijų altorius, išdėstytus per visą miestelį. Arba kai buvo pasitinkamas vyskupas, bet juk metų metus prisieina laukti, kol vartus praversi jam. Tiesa, kartais kokia organizacija puošniai įžengdavo gretomis, su vėliava, per savo metinę šventę. Tačiau tai juk juos atidaro, kada numirėlį atlydi į bažnyčią laidotuvių pamaldoms. Ne, nemėgstu tų didžiųjų vartų atkilų — o tas atsitinka neretai.
Tekalbėsime apie ketverius mažus vartelius, gerai? Apie tuos grakščiai iškaltus iš geležies, rodos, gali juos sulankstyti. Tikrai, jie gražūs, bet ir mūsų bažnyčia graži, o šventorius erdvus, labai didelis, nes jame ir keturiolika Kryžiaus Kelių yra tokios nemažos koplyčios — viduje, manau, penki vaikai galėtų išsitekti nesusispaudę — ir jos yra atokiai viena nuo kitos, tarytum turi savo atskirus šventorius. O jos yra mūro ir uždarytos pusiauverinėmis medinėmis durimis — uždarytos paprastomis dienomis, o žiemą ir šventadieniais, kad blogi orai negadintų paveikslų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė DR. AG. ŠIDLAUSKAITĖ
|
Visiems žinoma, kas yra šeima. Juk iš šeimos kiekvienas esame išėję ir j šeimą daugumas mūsų vėl įeiname. Išeiname iš jos kaip savo tėvų vaikai, sugrįžtame į ją kaip savų vaikų tėvai. Šeimos sąvoka glaudžiai riša tėvą, motiną ir vaikus.
Norint nusakyti, kas yra šeima, reikia panagrinėti: 1) santykį tarp tėvo ir motinos, 2) jų abiejų santykius atžvilgiu į vaikus ir 3) kiekvieno atskirai: tėvo, motinos, vaiko santykius ir pozicijas (teises ir pareigas) šeimoje.
Nė vienas nesuabejos, manau, kad šeimos sąvoka nužymima gyvenimo tikrovė — tėvą, motiną ir vaikus jungiąs ryšys — yra žmogiškojo gyvenimo apraiška. Nors ir kaip glaudus beatrodytų ryšys tarp kaimenės gyvulių ar tarp paukščių pulko, jis esmėje skiriasi nuo šeimos tikrovės. Gyvuliai susijungia tik laikinai ir tik dalinai. Gyvulius suveda apsaugos ir seksualinis reikalas, kurs paskui individų nebesaisto. Pasitaiko, be abejo, tokių niuansų, kurie išoriai piršte perša stebėtojui ir gyvulių gyvenime įžvelgti žmogiškąsias apraiškas. Tačiau gilesnis žvilgsnis pastebės, kad gyvulių susibūrimai, jei jie ir patvaresni laike, yra daliniai; atseit: tas bendruomenes sudarantieji individai, drauge būdami, gyvena kiekvienas savo paskirą gyvenimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VINCAS KAZOKAS
|
 Yra vaisių, kuriais mes naudojamės ir gar-džiuojamės be jokių pastangų: užtenka tik ištiesti ranką, nusiraškyti nuo šakos ir čia pat jais skonėtis. Tačiau yra vaisių, įvilktų į kietus kevalus, arba tokių, kuriuos, prieš vartojant, reikia atitinkamai paruošti, norint pajusti jų tikrąjį skonį. Panašiai yra ir su kūryba. Yra veikalų, kuriuose viskas iš karto atskleista: skaitytojui arba žiūrovui belieka tomis meninėmis vertybėmis pasinaudoti ir jomis gėrėtis. Bet yra veikalų su giliai paslėpta mintimi, kurią skaitytojas patsai turi atkasti, kur jis drauge su autorium turi išmąstyti smulkiąsias detales, išsiaiškinti jų simbolinę prasmę, ir tik po didelio pasirengimo ir įdėtų pastangų prieš jį atsiskleidžia veikalo visas grožis ir prasmė. Prie šios pastarosios meno kategorijos priklauso beveik be išimties visi didieji menininkai.
Prie, jų priskirtinas ir Franz Kafka, tasai mums beveik nepažįstamas vokiečių rašytojas, kuris šiandien po Nietzsches Vakarų pasaulyje yra laikytinas vienu iš giliausių ir įtakingiausių. Kaip Friedrich Nietzsche savo neramia dvasia ir sugestyviu žodžiu sukėlė revoliuciją mąstymo pasaulyje, naujomis idėjomis apvaisindamas poetus ir tebeįtakodamas ligi šiandien filosofus, lygiai ir Franz Kafka, stovįs Nietzsches priešingame poliuje ir teigiąs, kad ne Dievas, bet žmogus miršta, miršta prasilenkęs su Įstatymu, ir to paties Įstatymo sprendimu, literatūros pasaulyje šiandien neabejotinai sukėlė nemažesnę už Nietzsche revoliuciją, atskleisdamas ligi jo neliestus ir nežinomus pasaulius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAZYS BORUTA ARBA REVOLIUCINIS ROMANTIZMAS |
|
|
|
|
Parašė L. Miškinas
|
"Terrai" 1952 metais išleidus Kazio Borutos "Baltaragio malūną", po ilgesnės pertraukos šio rašytojo vardas vėl grįžo j lietuviškos spaudos puslapius. "Baltaragio malūnas" yra savotiška knyga — emigrantė, neradusi vietos savame krašte ir prasiveržusi pro geležinę uždangą į Vakarus.
Prieš aptardami šį veikalą, norime mesti žvilgsnį į Kazio Borutos kūrybą ir pabrėžti laužytą liniją nuo pirmųjų eilėraščių iki paskutinės knygos.
Kazio Borutos vardas glaudžiai susijęs su revoliucinio romantizmo sąvoka literatūroje, kuri, savo ruožtu, liečiasi su tokiu pat revoliuciniu romantizmu politinėje plotmėje. Norint apibūdinti šį romantizmą, reikėtų prisiminti kapitalizmo iškilimą ekonominiame gyvenime, darbininkų masių atsiradimą didžiuosiuose pramonės centruose, pozityvizmą, marksizmą, anarchizmą ir pagaliau spalio revoliuciją. Revoliuciniu romantizmu apskritai mes vadintumėm idealistinę pastangą revoliucijos keliu išvaduoti žmoniją iš bet kakios priespaudos, arba, paties Kazio Borutos žodžiais, sukurti tokią laisvės epochą, kurioje "pasaulis būt visiems laisvi namai, dangaus skliautai — pastogė". Tačiau pamažu šis romantizmas identifikavosi su socializmu bei komunizmu, ir išvadavimo idėja kon-kretizavosi proletariato kovoje su kapitalizmu.
Į literatūrą revoliucinis romantizmas atnešė socialinę tematiką, ir šios krypties rašytojai pasidarė savotiškais proletariato porte-parole, jo siekimų pranašais ir dainiais. Poezijoje iškilo nauja proletarinio herojaus figūra, nešanti žmonijai laisvę ir išsivadavimą. Nuo dvidešimto amžiaus pradžios revoliucinio romantizmo atstovų randame beveik visuose literatūriniuose sąjūdžiuose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽYMESNIEJI VOKIEČIŲ LITERATŪROS SUKAKTUVININKAI |
|
|
|
|
Parašė A. Tyruolis
|
Antrojo pokario vokiečių literatūra iš lengvo jau pradeda įgauti ryškesnes formas ir ryškesnį veidą. Kad ir neilgas, šis septynerių metų laikotarpis naujajai vokiečių literatūrai itin būdingas. Savo tragiškumu jis gal net būdingesnis už pirmojo pokario laikotarpį.
Dvasinis renesansas vokiečių literatūroj ėjo po abiejų karų. Tačiau šiuo metu jis, atrodo, įgauna net dar tvirtesnes formas, negu anksčiau. Juo didesnis dvasinis sukrėtimas, juo reikšmingesnis ir atgimimas.
Nenuostabu, kad pokario meto kūrybos sąlygos vokiečiuos, kaip aplamai visuos vakariečiuos, nėra palankios. Atsigavimas po didelių smūgių labai lėtas. Dėl to suprantami Fritz Martini žodžiai, kai jis sako, kad "mūsų fragmentiškiems laikams stinga rimties kūrybiniams polėkiams ir ant sukrėstų gyvenimo pagrindų net paprastų galimybių brandesnei kūrybai" (ct. jo "Deutsche Literaturgeschichte von den Anfangen bis zur Gegenwart, Krcener, 1951, p. 573).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BARRAULT ŽYGIS VAKARŲ TEATRE |
|
|
|
|
Parašė Jurgis Blekaitis
|
 
(Jo teatro gastrolių New Yorke proga)
Madeleine Renaud — Jean Louis Barrault Teatras įsikūrė ir veikia nuo 1946 m. — taigi, aštuoni New Yorke parodytieji spektakliai yra atranka iš palyginti trumpo, šešerių metų, kūrybos tarpo. Niekas toje atrankoje nėra atsitiktina — nei autorių vardai, nei epochas, nei veikalų pobūdis, nei jų sceninis traktavimas. Savo knygoje "Réflexions sur le Théâtre" ("Mintys apie teatrą") J. L. Barrault lygina teatrinių veikalų skalę su šviesos spektru. Vaivorykštes kairėje — gryno judesio teatras, jos pačioje dešinėje — grynas žodis, ir tarp tų dviejų polių prabėga vises kitos variacijos, su Shakespeare'u ir Moliere'u centre. Barrault pasijuto šią skalę ištisai praėjęs po 14 metų darbo — su 14 skirtingų spektaklių.
Grynajam judesiui joje atstovauja pats pirmas Barrault pastatymas, Faulknerio inscenizacija, nepaprastai drąsus, sąlyginis pantomiminis vaidinimas su labai šykščiai panaudotu žodžiu: "Kai aš merdėju" (1935 m. *). Jo vietą šiose amerikinėje gastrolėse turėtų užimti "Baptiste" — pantomima, kurios pagrindines dalys matytos neužmirštamam filme "Les enfants du paradis". Kraštutine dešine, žodžio teatras, Barrault prieita žymiai vėliau, ir jo skalėje atstovaujama Claudelio "Partage de Midi", toliau — Racine "Phèdre", Molière "Amphitryon", kuris parodytas ir New Yorke. Atrodo, šalia "Amphitryon" galėtų sustoti Anouilh "Répé-titon ou l'amour puni" — vienas labiausiai žodžiu paremtų gastrolinių spektaklių. Iš viso, žodinis, "dešinysis", sparnas čia persveria: jam priklauso dar "Les fausses confidences" (Marivaux), "Les fourberies de Sca-pin" (Molière), o į judesinę kairę nuo centro, kurią solidžiai užima "Hamletas", persikelia tik F.Kafkos "Byla" (A. Gide, J. L. Barrault inscenizacija), ir abejotinoj vietoj lieka G. Feydau farsas "Occupe-toi d'Amélie".
---------
*) šiame spektakly, kaip Barrault bendradarbis pas Dulliną, dalyvavo mūsų Juozas Miltinis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Trys žymūs Lietuvos Teatro atstovai: Henrikas Kačinskas, Jurgis Blekaitis ir Antanas Škėma Brooklyne steigia Dramos Studiją. Mokiniams statoma ši sąlyga — 18 metų amžius. Įstojantieji įteikia studijos vadovybei raštišką "curriculum vitae" ir paruošia atmintinai eilėraštį ar pasakėčią.
Dramcs studijos iniciatoriai kreipiasi į visuomenę šiuo atsišaukimu:
"Rimtos lietuvių dramos studijom reikalas yra pribrendęs. Visuomenės susidomėjimas vaidinimais, visur išdygę mėgėjų būreliai liudija tebegyvą lietuviuose linkimą į teatro meną.
Tačiau patyrę, bet negausūs, išsklaidyti ir neįprastų darbų nuvarginti aktoriai, o juo labiau — veržlūs, het menkai tepasiruošę mėgėjai, negali tinkamai atsiliepti į visuomenės teatro pasiilgimą. Tarp šių abiejų kategorijų, aktorių ir mėgėjų, užpildyti spragą galima, sukuriant pakankamai paruoštą teatro priauglį.
Lietuvių tarpe netrūksta scenai gabių žmonių. Vienintelis tikras kelias tiems jauniems gabumams augti ir, juos sujungus, sukurti vieningą grupę, yra studija. Tik studija gali paruošti rimtam teatriniam darbui; tik studija savo kūrybiško bendradarbiavimo dvasia, studijine etika ir darbu pagal vieningus meno pricipus ir metodus gali užaugti į organišką vienetą — teatrą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Jurgis Savickis, pernai gruodžio 22 d. miręs Roque-brune kaime, Pietų Prancūzijoje.
• Liet. Rašytojų Klubo iniciatyva gruodžio 14 d. Bostone pastatytas K Binkio "Atžalynas". Veikalą režisavo A. Zdanavičiūtė — Gustaitienė, pasirinkadama artistus iš paties gyvenimo. Vaidinimas pasisekė. Fubli-kos atsilankė gausiai.
• Iš senosios muzikų kartos, gyvi tebėra du didieji — suomis Sibelius, 86 metų amžiaus, ir anglas Ralph Vaughan Williams. Muzikos pasaulin spalio 12 d. paminėjo Vaughan Wii-liams'o 80 metų sukaktį. Nežiūrint ilgų metų, jis tebėra kūrybingas-.
• Spalio mėnesį Aix mieste Provanse mirė įžymus reži.ierius Gastón Baty.
• Į Prancūzų Akademiją išrinktas maršalas Juin vietoj mirusio beletristo Jean Tharaud.
•Lapkričio mėnesį mirė prancūzų poetas surrealistas Paul Eduard.
|
|
POPIEŽIAUS KALĖDINE KALBA |
|
|
|
|
Parašė L. A.
|
Šv. Tėvas savo kalėdinėje kalboje, pasakytoje jo pasveikinti susirinkusių kardinolų akivaizdoje, palietė šių dienų socialines negeroves, apsireiškusias kapitalizmo ir komunizmo formose.
Nepaneigdamas išvystytos pramonės teigiamų pusių, popiežius pažymėjo, jog žmogaus protas, pajungęs galingas gamtos jėgas, šiandien nebepajėgia jų suvaldyti. Atrodo, kad jos slysta iš žmogaus kontrolės, grasindamos baisia katastrofa.
Turėdamos prieš akis tik pramonę, kaikurios valstybės yra tapusios milžinišku administracijos aparatu, kuris savo valdžion nori paglemžti visą žmogaus gyvenimą, pradedant gimimu ir baigiant mirtimi, čia šv. Tėvas turėjo mintyje Rusiją bei jos pajungtas šalis. Iš valstybės pusės yra dedamos visos pastangos nuasmeninti žmogų, paneigiant jame slypinčias dvasines galias ir paverčiant jį paprastu produkcijos įrankiu. Tuo būdu sąžinėse užmigdomas moralinės atsakomybės jausmas ir valstybei atimamas pagrindas — atsakomingi piliečiai.
Iš kitos pusės, turint galvoj kapitalizmą, neretai darbo sąlygos priklauso nuo įsirašymo į tam tikras organizacijas bei unijas. Socialiniame gyvenime iškyla nesklandumų, kai jos be atodairos pasiryžta pravesti save sumanymus. Apskritai, nuo besaikio produkcijas įgeidžio moderniška bendruomenė vis labiau tampa bevardė ir kolektyvi, o žmogus tik paprastas mašinų vergas. Ir čia reiškiasi tendencija žvelgti į jį kaip į darbo įrankį, primerkiant akis jo dvasinėms vertybėms.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė T. L. Andriekus, O. F. M.
|
Praėjusių metų gruodžio mėnesio pradžioje šventasis Tėvas paskyrė 24 naujus kardinolus, kurie save luomo insignijas — raudonas skrybėlėj — gavo sausio 12 dieną. Jau antrą kartą Pijus XII papildo sumažėjusią Kardinolų Kolegiją naujais nariais. 1946 m. jis tuo gartės laipsniu pažymėjo net 32 rinktinius dvasininkus ir tuomet jų skaičių pakelė iki 70.
Tada paskirtieji kardinolai beveik visi buvo arkivyskupai ir vyskupai, valdą diecezijas už Italijos sienų, kurie paprastai nėra šaukiami Romos Kūrijon užimti vietų. Tiesioginei popiežiaus tarnybai tais meta's buvo paskirti tik 3 nauji kardinolai — du nuncijai: Micara ir Masella ir vienas, seniai Romoje gyvenąs prelatas —Juozapas Bruno.
Dr. inž. A. Kulpavičius — Winnipcgo liet. bažnyčios projektas (modelis)
Tiek tada, tiek anksčiau parinktieji, būdami senyvo amžiaus, paskutiniu laiku pradėjo smarkiai mirti. Per tuos šešerius nepilnus metus iš 70 kardinolų beliko tik 46. Kaikurie jų yra labai pažengę amžiuje. Užtat atsitiko taip, kad nebebuvo kam vadovauti kongregacijoms, kurios kartais yra vadinamos savotiškomis ministerijomis. Vienam kardinolui teko valdyti po dvi kongregacijas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ATGARSIAI APIE MACEINOS INKVIZITORIŲ |
|
|
|
|
Parašė Juozas Brazaitis
|
Prof. Antano Maceinos veikalas "Der Grossinquisitor", išleistas F. H. Kerle leidyklos Heidelberge 1952, susilaukė pirmųjų atgarsių vokiečių spaudoje.
WESTFÄLISCHE NACHRICHTEN spalių 20-21 d. straipsnį "Aktualus Didysis Inkvizitorius" pradeda: "Po Guardini ir Steinbuechelio aiškinimų apie Dostojevskio didžiojo inkvizitoriaus legendą, nustebina į Vokietiją emigravusio lietuvio mokslininko Maceinos veikalas savo plačiu filosofiniu žvilgsniu, kuris išsiveržia iš gryno legendos aiškinimo ir aprėpia visą kompleksą rusų dvasios istorijos, kuri nuosekliai atvedė į bolševizmą.
"Šių dienų skaitytojui knyga turi didžiausio aktualumo, nes ji parodo bolševikų klaidingo mokslo didįjį pavojų iki smulkiausių ir tariamai nekalčiausių nukrypimų. Didžiojo Inkvizitoriaus paveikslas su visu jo absoliučiu demoniškumu yra čia demaskuotas, ir Dostojevskis gauna rolę įkvėpto pranašo, kuris vizijomis pergyvena žmonijos antlaikinį būvį, ir grandiozinė legenda virsta dieviškojo įkvėpimo šauksmu.
"Kristaus priešingybė — Didysis Inkvizitorius virsta pasaulio įvykių centru: istorija yra ne kas kita, kaip Kristaus kova su šėtonu, gundytoju tyruose, kova dėl žmonijos, dėl atskiros sielos, kurios esminiai ženklai — laisvė pasirinkti. Prieš paslaptį mistiškojo Corpus Christi, Kristaus Kūno, kuris istorijos eigoje formuojasi iš žmogiškųjų narių, stovi paslaptis jo priešininko, kuris žmogui pristato savo galybės karalystę kaip laimės rojų, už tai reikalaudamas paaukoti asmeninę laisvę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
APVAIZDA IR LIETUVOS NELAIMĖ |
|
|
|
|
Parašė Juozas Girnius
|
Bešvenčiant Vasario Šešioliktąją, dažni kalbėtojai imasi reikšti įsitikinimą, jog savosios nepriklausomybes netekimą privalome priimti teisinga Apvaizdos bausme už mūsų valstybės bei tautos kaltes. Esu ir aš pats keliomis progomis klausęsis šitokių prakalbų. Tačiau, užuot buvęs jų įtikintas, greičiau jaučiau savyje kylant klausimą, ar galima iš viso šitaip dalykus imti. Žinoma, jei tai būtų buvę tik atskiro kalbėtojo nelaimingas lapsus linguae, nebūtų verta šį klausimą viešai svarstyti. Bet atrodo, jog minimas Lietuvos nelaimės aiškinimas yra plačiau paplitęs. Užtat ir noriu šį klausimą pasvarstyti: ar yra teisės Lietuvos nepriklausomybės praradimą aiškinti kaip Dievo bausmę?
Šis klausimas iš esmės yra teologinis klausimas. Nebūdamas teologas, nesu kompetentingas klausimui autoritetingai atsakyti. Greičiau keliomis filosofinėmis pastabomis noriu paskatinti ir autoritetinguosius teologus šiuo klausimu pasisakyti. Tai būtų didžiai svarbu, nes minėtas mūsų visų nelaimės aiškinimas skaudžiai pažeidžia sąžines ir tų, kurie tikime Apvaizdą vedant tautų kelius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Br. St.
|
Neohumanizmas yra madinga filosofija daugumos tų, kuriems pereito amžiaus materializmas atrodo pasenęs arba per šiurkštus mokslas, arba kuriuos atstumia jo sąjunga su komunizmu bei marksizmu, bet kurie atmeta krikščionių religijos įtaką pasaulio supratime ir gyvenime. Egzistencializmas, visų problemų centre taip pat statąs žmogų su jo egzistencija pasauly, yra kita madinga filosofija, tačiau jis ribojasi siaura filosofų, literatų ir menininkų kasta dėl savo komplikuotų idėjų ir stipriai pesimistinio atspalvio. Tai ja daro nepopuliarią didesniam išplitimui.
Neohumanistai skelbia optimizmą, tikėjimą augštai vertingomis žmogaus galiomis ir didžiais jo darbais, niekada nesibaigsiančia mokslo, kultūros ir visuotines geroves pažanga. Neohumanizmas nėra kokia vieninga ir atbaigta pažiūrų visuma, bet rinkinys kelių pagrindinių arba vedamųjų idėjų, kurios suartina šiaipjau gana įvairių socialių ir politinių įsitikinimų žmones. Viena iš jų yra tikėjimas ir kūrimas šviesaus ir sotaus gyvenimo, kuriame nėra marksistines klasių kovos, gal nė nacionalistinių karų, kurį valdo žmoniškumas ir visuomenes santykių harmonija. Tai kūrimas gyvenimo be pozityvaus tikėjimo į Dievą.
Šių pažiūrų visuma turi vieną svarbią silpnybę — jai labai trūksta aiškumo ir nuoseklumo. Aiškumo ir sistemos trūkumą neohumanistinis judėjimas stengiasi šalinti, griežčiau formuluoti pagrindines idėjas ir siekimus. Tokį tikslą turėjo ir šį rudenį Amsterdamo universitete įvykęs pirmas tarptautinis humanizmo ir etines kultūros kongresas, į kurį iš Europos ir Amerikos suvažiavo apie pustrečio šimto delegatų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Al. Baronas.
|
Chicagos "Sunday Tribune" apžvalgininkas, rašydamas apie naująją E. Hemingway knygą, pastebi, jog reikalauti iš rašytojo, kad jis visada geras knygas rašytų, yra tas pats, kaip nereti, jog visada saule šviestų. Suprantama, šis sakinys tinka kalbant ir apie kitas meno rūšis, nes ne vienas, nors ir geriausias dailininkas, kompozitorius ar skulptorius šalia eilės didelių darbų yra sukūręs silpnų, nevertingų ir mirštamų, kurie tačiau nei kūrėjo vardo, nei geresniųjų darbų nenuvertino.
Panašiai gali būti ir su kritikais, kurie, nors ir būdami labai įžvalgūs, ar tai dėl subjektyvaus nusiteikimo, ar dėl kitų specifinių priežasčių, gali kūrinio ir nesuprasti. Kada smulkūs recenzentai, užuot citavę recenzuojamos poezijos strofas, cituoja kažkokius neišsiųstus laiškus, nieko bendro su literatūra neturinčius, kaip atsitiko su vienu Aisčio knygos aptarimu, irgi galima atleisti, nes neau-toritetingo asmens vienokiais ar kitokiais teigimais skaitytojas nepatikės.
Kas kita, kai pripažintas autoritetas ne dėl įsitikinimo, bet dėl kažkokių kitų priežasčių teigiamai vertina tai, kas net nespecialistui kitaip atrodo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MODERNIOSIOS POEZIJOS KRIZĖ IR POEMOS ILGESYS |
|
|
|
|
Parašė Juozas Girnius
|
Dr. Jonas Grinius "Drauge" (praėjusių metų gegužės 10 d. nr.) randa moderniąją poeziją gilioje krizėje ir tikisi poezijos atgimimo grįžime į poemą.
Mums tačiau atrodo, kad visi atgimimai, pagrįsti tik grįžimo į praeitį viltimis, yra beviltiški paprasčiausiai dėl to, kad grįžimas praeitin iš viso nėra įmanomas. Tiesa, kas buvo tikra praeityje, lieka visada gyva. Bet tai nereiškia, kad būtų galima praeitį dabartimi perkeisti. Ne kitaip yra ir su poezija. Tiesa, kad poezija visų pirma iškilo poemos pavidalu. Bet vėliau poezija išsidiferenciavo į lyriką moderniąja šio žodžio prasme ir į romaną ta pačia prasme. Poema iš tiesų jungė savyje ir tai, ką šiandien mums teikia lyrika, ir tai, kuo mums šiandien yra romanas. Bet šiandien poema būtų varžtu ir vienam ir antram, ir lyrikui ir romanistui. Tokia jau istorijos vyksmo vidinė logika. Visada istorija vyksta pirminio nedi-ferenciuoto stovio diferenciacija. Galima, jei norima, šią diferenciaciją vadinti ir "specializacija". Galima nuo šios "specializacijos" apeliuoti į "pirminę vienybę". Bet visas toks pirminės vienybės ilgesys lieka bergždžias, nes neįmanoma istorijos atgal atsukti. Neįmanoma ta pačia prasme, kuria negalima iš brandos metų grįžti į vaikystės dienas, nes ir tada, kada bandoma grįžti, iš tiesų grįžtama nebe į vaikystę, o tik į suvaikėjimą (t. y. vaiko vaidinimą, pačiam nebesant vaikui). Daug tokių grįžimo atgal bandymų liudija istorija. Netrūko bandymų grįžti ir į poemą.. Tačiau iš šių bandymų ne nauja klasika sužydo, o tik nuobodus pseudoklasicizmas iškerojo. Ne kitaip atsitiktų ir su dabartiniu kvietimu jieškoti poezijai išganymo poemoje. Bet jei netikime, jog poezijai ateitų išganymas iš grįžimo į poemą, tai lygiai nemanome, kad dabarties poezija iš tiesų būtų atsidūrusi tokion krizėn, kokioje ją randa Dr. Jonas Grinius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. Al.
|
Neseniai kai kurie laikraščiai buvo paskelbę žinią, kad civiliškai susituokė žmogus, žinomas bekompromi-siniu katalikybės principų atstovavimu. Buvo ši žinia palydėta dideliu pasipiktinimu dėl veidmainiavimo, viena skelbiant, o antra darant. Deja, tai buvo ne žinia, o tik prasimanymas. Bjauriai buvo apšmeižtas vienas šviesiausių mūsų žmonių. Paskelbus apšmeižtajam viešą laišką, nemaloniai pasijuto visi anksčiau pa-mokslininkavę apie veidmainiavimą. Vieni nuoširdžiai atsiprašė, antri tik puse burnos sumykė. Bet visiems pasidarė aišku: būta tik šmeižto. Gal bus tai pamoka ateityje būti sąžinin-gesniems su panašiomis "žiniomis", kurios verčia vėliau raudonuoti jų autorius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Kl. Jurgelionis
|
Asonansai rėžia ausį. Rašymas asonansais galėjo prasidėti tik iš tingėjimo, paskubos ir apkurtimo. Taip, poetų ir rašytojų apkurtimas kalbos žvilgsniu, fonetiškas apkurtimas, vėlesniais laikais man buvo labai pastabus. Rašyboje jūs labai stropiai at-skiriat ilgąją ū. Tas sako man, kad jūs dar girdite ilgąją ū ir atskiriate nuo trumposios u. Bet tai mažmožis. Didžiausias apkurtimas yra įvykęs, neskiriant tvirtapradės nuo tvirtaga-lės priegaidės balsiuose, o ypatingai dvibalsiuose. Apkurtimas yra aiškus, kada rimuojama:
palaukti — su kaukti
pirtį — su irtis
keikti — su steigti.
jeigu tai būtų tik apkurtimas, ką gi darysi, tai reikėtų pateisinti ir priimti su žala lietuvių kalbos fonetikai. Bet tokių ir daug bjauresnių aso-nansų tyčia jieškoma, turbūt, menant, kad tai gražu. Tikrai, tai yra negražu, ubagiškai biedna, neskambu, nemuzikalu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"SANDARA" APIE LIETUVIŲ BENDRUOMENĘ |
|
|
|
|
Parašė A. Šilgalis
|
Chicagoje išeinąs savaitraštis "Sandara" labai neigiamai atsiliepia apie Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Štai keli pavyzdžiai, rodą, kaip apie šią organizaciją yra informuojami jo J skaitytojai. Kalba paliekama netaisyta.
Pacitavusi Amerikos Lietuvių Katalikų Susivienijimo New Yorke paskelbtą rezoliuciją, kur sakoma, jog suvažiavimas ragina savo narius remti Lietuvių Bendruomenes organizavimą ir linki pasisekimo suburiant visus lietuvius bei įjungiant į Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbą, "Sandara" priduria: "Mūsų supratimu bendruomene be reikalo bando monopolizuoti tuos darbus, kuriuos jau senokai dirba kiti. Pav. Lietuvos išlaisvinimu rūpinasi Am. Lietuvių Taryba, o lietuvybės išlaikymu sielojasi daugelis kitų organizacijų". Sandara, 1952, 29 nr.
Po kiek laiko tuo pačiu klausimu taip rašoma: "Kažkaip patylomis praslinko žinia apie tai, jog prelatas Jonas Balkūnas, vienas uoliausių bendruomenes organizatorių rytinėse valstijose, rezignavo iš laikino pirmininko vietos. Jo pasiaiškinimas buvo toks: negalima susikalbėti su kaikuriais tos organizacijos kūrėjais. Prelatui J. Balkūnui ilgokai ėmė patirti tą, kas jau mums buvo žinoma prieš metus laiko". Sandara, 1952, 43 nr.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Mirė garsus prancūzų orientalistas René Grousset, Prancūzų Akademijos narys. Jo veikalai: "Tolimųjų Rytų istorija", "Indų filosofijes", "Kinija ir jos menas", "Mongolų imperija", "Pasaulio nukariautojas" (Džen-giskanas), "Kryžiaus karų istorija", "Kinijos isterija". Renė Grousset buvo gimęs 1885 metais.
• Kun. dr. Juozas Prunskis, plačiai žinomas žurnalistas ir vienas iš dienraščio "Draugo" redaktorių, pakviestas nariu į tarptautinį rašto žmonių sanbūrį, vadinamą "The Gal-lery of Living Catholic Authors", Tai septintas lietuvis, susilaukęs tokio pagerbimo pas amerikiečius. Jau 23 metai, kai kun. J. mrunskis smarkiai reiškiasi lietuvių žurnalistikoje. Jis yra redagavęs daug periodinių leidinių, tarp kurių žymiausias dienraštis "XX Amžius", kurio buvo vyriausiu redaktorium, ir "Draugas", kuriame su trumpomis pertraukomis dirba nuo antrojo pasaulinio karo pradžios, kai atvyko į Ameriką. Be straipsnių bei reportažų perijodinėj spaudoje, kun. J. Prunskis yra parašęs populiarių veikalėlių ir mokslišką knygą anglų kalboj apie Lietuvos konkordatą. Dabar jam suėjo 45 metai amžiaus.
o Varpininkų — liaudininkų sąjūdžio 50 metų sukakčiai paminėti leidžiamas jubilėjinis "Varpas". Redaguoja J. Pajaujis, H. Blazas ir B. Dundulis.
• Lietuvių žurnalistų Sąjunga susirašinėjimo keliu renka vadovytę. Nutarta valdybą rinkti iš Chicagos, o revizijos komisiją iš Les Angeles.
• Laisvosios Europos Kolegijoje Strasbourge mokosi 7 lietuviai studentai. Kolegijos vedėju yra dr. Jonas Grinius.
• Dr. Juozas Girnius sutiko įeiti į Lietuvių Enciklopedijos redakciją. Dabar jis gyvena Bostone.
• Liuveno Katalikų universitete šiemet studijuoja 4 lietuviai: kun. J. Lukošiūnas, J. Dėdinas, P. Povilaitis ir J. Navickas.
• Motenvideo mieste Uragvajuje pašventintas sklypas, kur bus siato-ma nauja bažnyčia. Bažnyčiai kertinis akmuo padėtas per Kalėdas. Šioje lietuvių kolonijoje darbuojasi jėzuitai, vadovaujant kun. J. Bružikui, S. J. Lietuviams padeda palankus vietos arkivysk. A. M. Barbieri. Prie naudos bažnyčios manoma statyti ir mokyklą bei salę. Šis kilnus sumanymas rado pritarimo ir Jungtinėse Valstybėse. Jis pavienių asmenų remiamas aukomis. |
|
Skaityti daugiau...
|
Romain Rolland: PETRAS IR LIUCIJA. Romanas. II laida. Išleido Gabija, Brooklyn, N.Y. 112 pal., kaina $ 1.20.
Liudas Dovydėnas: PER KLAUSUČIŲ ŪLYTĖLĘ. Apysaka. Išleido Gabija, Brooklyn, N. Y. 176 psl., kaina $2.20.
Gabija, neperiodinis literatūros žurnalas Nr. 3, 1952 m. Red. Stepas Zobarskas. 84 psl., kaina $ 1.00. šiame numeryje yra prozos, poezijos ir straipsnių literatūrinėmis temomis šių autorių: V. Ramone, J. Krumino. A. Škėmos, Gr. Tulauskaitės, A. Barono, J. Rūtenio, P. Babicko, L. Dovydėno, Kl. Jurgelionio, Ant. Gustaičio, J. Brazaičio, F. Kiršos, J. Ste-beikio, B. Babrausko, V. Maciūno ir M. A. Buonarroti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red
|
AIDAI SKIRIA PREMIJA UZ MOKSLO VEIKALĄ
1. Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje .1950 ir 1952 metais.
2. Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijos, folkloro, visuomeninių mokslų, ir k.).
3. Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
4. Autoriai arba leidėjai veikalus komisijai atsiunčia ligi 1953 metų vasario 1 dienos "Aidų" redakcijos adresu: A. Vaičiulaitis, 85-64 144 St., Jamaica 35, N. Y. Pažymėti, kad tai siunčiama premijos komisijai.
5. Premijai galima siųsti ir suminėtų mokslų srities rankraščius.
6. Premijos sprendėjų komisiją sudaro: Leonardas Dambriūnas, Juozas Girnius, T. Bernardinas Grauslys, O.F.M., Simas Sužiedėlis, Antanas Vaičiulaitis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
