|
|
9 lapkritis
REGIMASIS MENAS IR KATALIKŲ BAŽNYČIOS MOKSLAS |
|
|
|
Kasmet lietuviai katalikai Amerikoje stato bent vieną bažnyčią. Ne mažiau kaip trys, keturios bažnyčios metuose yra dekoruojamos. Nėra tokių metų, kuriais bet kuri bažnyčia nesitaisy-tų naujo inventoriaus: statulų, paveikslų, vėliavų, taurių, ir t.t.
Statomoji bažnyčia, jos dekoracijos, naujas inventorius yra tokie dalykai, kurie privalo būti vertinami ne tik sumokėtais už juos doleriais, bet taip pat sudėtomis juose meninėmis savybėmis, kurių regėjimas keltų estetinį pasigėrėjimą. Bažnyčia, jos puošmens ir inventorius turi būti ne tik daiktai, bet ir meno dalykai.
Bažnyčia yra Dievo Namai, Augščiausiojo garbei skiriami. Dievo garbę tad turi kelti ir bažnytinis menas. Jis turi būti ne sau menas, o priemonė artimesniems su Dievu santykiams palaikyti. Faktinis Dievo ir žmogaus santykių realizavimas yra religija. Tad bažnytinis menas turi būti religinis menas.
Štai tie klausimai, su kuriais neišvengiamai susiduria kiekvienas, kuris veda ar prižiūri bažnyčios statybą ar jos dekoravimą.
|
Skaityti daugiau...
|
GRABADIRBIS PASAKOJA SAVO GYVENIMĄ |
|
|
|
I
Motinai mirštant,
Niekas nematė
Ašarų riedant skruostais.
Tėvas buvo grabadirbis,
Parvedė pamotę,
Man žaidžiant karstais.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŠKASIS NACIONALIZMAS LIBERALIZMO ŽENKLE |
|
|
|
(Tęsinys)
Rezistencinis pradas, kaip matome, pasidaro augščiausias. Jo primatą pripažinęs ir Diplomatijos Šefas. Po to turėtų eiti valstybinis pradas, atstovaujamas Diplomatijos Tarnybos, ir paskutinėj vietoj,— Vlikas, kaip lietuvių emigrantinė atstovybė. Nors ir nedemokratinis, Vlikas galėtų pasilikti, tačiau turėtų derintis pirmiausia prie rezistencinio prado. "Mūsų 'demokratinio prado' reiškėjai Vlike turėtų grįžti prie mūsų tautinės rezistencijos prievolių" ir tada būtų "darnus mūsų pajėgų dalyvavimas tautinėje rezistencijoje" ("Santarvė", p. 303).
Kokios tos prievolės? "Pirmiausia reikia tiksliai žinoti dabartinę Lietuvos padėtį, jos gyventojų nuotaikas, Krašto Rezistencijos pasiruošimus ateičiai, okupanto pasiruošimus, jo jėgų išdėstymą ir numatyti pasaulinių įvykių vystymąsi" (Apie skęstantį laivą: "L. Lietuva", 1955, nr. 8). Nors šios prievolės nukrypsta iki fantastiškumo, tačiau tai nekliudo vesti kovą prieš Vliką.
Blogiausia, kad Vlikas nelinkęs pripažinti rezistencijos primato. Jis esąs "anarchistinis", ypač dėl to, kad jo partijos savinasi tautos valios reiškėjų teisę, kuri turėtų priklausyti rezistencijai. Kaip tik tuo "tautinė rezistencija šiapus uždangos" ("Santarvė" 1954, nr. 6) yra giliai pasipiktinusi. Ji negali prileisti, kad "seni ir nauji emigrantų bei politinių pabėgėlių sambūriai—'mes' esame lietuvių tautos valios reiškėjai, atstovai, reprezentantai, eksponantai... Ta mintis vis dažniau skelbiama . . . politinių grupių pasitarimų pranešimuose visuomenei ir net atsišaukimuose į pavergtąjį kraštą! . . . Kaikas dar prideda, jog toks tegali būti demokratinis mąstymas" (Tautos valia yra tėvynėje: "Santarvė" 1945, nr. 8, p. 314).
|
Skaityti daugiau...
|
ŽODŽIAI, GRAŽIEJI ŽODŽIAI |
|
|
|
Petrukas išlipo iš lovos, timptelėjo užuolaidos virvutę ir su nuostaba žiūrėjo į saulės šviesos subraižytas grindis. Tai baltos plonos lentelės, su kuriomis jis žaisdavo kieme! Jis žengė per jas atsargiai, kad neužkliudytų, ir sekė saulės rėžį perpjaunant gaublį ant jo spintelės.
— Gaublys,—ištarė jis.
Žodis sukosi jo burnoje, didelis ir apvalus. Baublys, kablys, dramblys. Petrukas pasuko jį, ir gaublys sumirgėjo. Mėlyna spalva buvo jūra, čia buvo Niujorkas, čia buvo Lietuva — sakydavo tėtis.
Tai bus linksma, Tai bus linksma, Tai bus linksma Lietuvoj.
Taip dainuodavo mama. Petrukas abiem rankom sustabdė gaublį ir smalsiai apčiupinėjo jį. Jis nebuvo šlapias. Bet jūra šlapia. Jūra yra daug vandens ir šniokštimas ir rudi žmonės be marškinių ir karštas smėlis po kojomis.
Jis nežymiai išsižiojo — kaip visad sunkiai galvodamas — ir parodė savo dantukų smailumą. Nuo gaublio jo žvilgsnis nuslydo į savo nykštį. Grindys buvo vėsios po jo kojomis. Jis labai mėgdavo stovėti basas ant vėsių grindų, nes tėtis ir mama drausdavo taip daryti. Jei tėtis pamatytų jį dabar be šlepetėlių?! Ne-ne-ne-ne-ne! sakytų jis nesustodamas ir pakeltų Petruką augštyn, didelis, kietarankis.
Petrukas baimingai pažiūrėjo į gretimo kambario duris. Jos nejudėjo. Tėtis dar miega! Kad taip praslinkus pro jo lovą, nušliaužus į virtuvę. Jis galėtų atidaryt visus stalčius ir viską sudėt ant grindų.
|
Skaityti daugiau...
|
Anoje pusėje tvoros,
apleistam sode,
prisirpo saulėj, kaip lašai raudono vyno
pomegrauatai ...
Sūnelis mamą nuo žalios vejos
mažyčiu piršteliu vadina
ir, pasistiebęs ant basų kojelių, anon pusėn rodo:
nejau mama nemato
šios vasaros stebuklo — raudonų kalėdinių burbulų
— pomegranatų?
Gi žalio riešuto — kaimyno
lapai viską žino.
Jie paskalas visame sode
skleidžia, šnabžda; šneka, šneka, kaip senutės tetos,
ir darosi nuobodu;
ach, taip nuobodu!
paauksintiems koralams saulėje —
pomegranatams.
|
Skaityti daugiau...
|
ŽEMAIČIŲ RELIGINĖ PADĖTIS VYSK. JURGIO PETKŪNO - PETKEVIČIAUS LAIKAIS |
|
|
|
Medininkų vyskupijai susidarė nauja situacija, kai 1567 m. sausio 30 d. Zigmantas Augustas iš savo mėgstamo Knišino parašė du raštus į Romą. Vienu laišku jis prašė perkelti Medininkų Virbickį į Lucką, nes ten vysk. Jonas Andruševičius buvo miręs. Kitu raštu karalius prašė Medininkų kanauninką Jurgį Petkevičių (Petkūną) patvirtinti Žemaičių vyskupu.
Nors laikai tada buvo tokie rimti, kad naujo ganytojo atsiradimas našlaujančioje vyskupijoje turėjo būti paskubintas, tačiau nuo nominacijos (karaliaus akto) iki konfirmacijos (popiežiaus akto) praeidavo tada paprastai mėnesių mėnesiai. Pati konsekracija, bules išsiuntus, dar pareikalaudavo savo laiko. Kol Jurgis Petkevičius buvo patvirtintas, praėjo ištisa dešimtis su viršum mėnesių. Romos Kurijos knygose jis paprastai vadinamas "Gregorius Petoky", t. y. Jurgis Petkus, ar Petkūnas.1)
Šitaip Jurgis Petkūnas (Petkevičius) 1567 metų lapkričio 14 d. tapo Medininkų vyskupu.
Merkelio Giedraičio pirmatakas Jurgis Petkūnas buvo vienašališkai užsipultas, padarant jį atsakingu už žymias negeroves dar prieš jį valdžiusių vyskupų ir už didesnį protestantizmo išsiplėtimą. O protestantizmas galėjo savaime plėstis, nes buvo jo "biologinio" augimo ir kilimo kulminaciniai laikai. Jis būtų iki sau galimų ribų plėtęsis ir prie uolesnio vyskupo. J. Petkūnas yra paduotas ryškiausiu pavyzdžiu labiausiai apsileidusio ir savo vyskupija nesirūpinančio ganytojo, kuriam 'bemediojent ir belajgant" (Valančius: Žem. Vysk. L, p. 97) plito protestantizmas, gaišo bažnyčios, o patys žmonės ėmę virsti liuteronais, ir ištisose parapijose (Lolių, Kelmės, Kurtuvėnų, Rietavo, Tauragės, Žagarės ir Krakių) nebelikę katalikų arba jie esą virtę "stabmeldėjs".
|
Skaityti daugiau...
|
Žymusis vokiečių rašytojas Thomas Mann šių metų rugpjūčio 12 d. mirė Šveicarijoj. Birželio 6 d. jis buvo sulaukęs 80 metų amžiaus. Dalį gyvenimo praleido svetur; 1933 m. dei nacinio režimo Vokietijoj pasitraukė į Šveicariją, o iš ten sekančiais metais į Jungtines Amerikos Valstybes, iš kurių jau po karo, Goethes sukakties metais, grįžo į Vokietiją, bet joj nebeapsigyveno.
Kai kurių šių laikų literatūros kritikų Th. Mann statomas į vieną gretą su mūsų amžiaus literatūros korifėjais James Joyce ir Marcei Proust. 1929 metais jam buvo suteikta Nobelio premija, o 1949 m. Goethes premija. Naciai jam buvo atėmę ne tik pilietybę, bet ir garbes doktoratą, kuris po karo buvo grąžintas. Amerikoj gyvendamas, kurį laiką dėstė Princetono universitete, vėliau gyveno Kalifornijoj.
|
Skaityti daugiau...
|
BLOGIO PROBLEMA PASAULIO ISTORIJOS PERSPEKTYVOJE |
|
|
|
Su džiaugsmu galima pasveikinti A. Maceinos naują knygą — DAS GEHEIMNIS DER BOSHEIT (Niekšybes paslaptis), išleistą vokiečių kalba didžiosios Herderio leidyklos. Tai jau antroji mūsų filosofo knyga vokiečių kalba: pirmoji — DER GROS-SINQUISITOR — buvo išleista F. H. Kerle leidyklos ir vokiečių kritikos teigiamai įvertinta.
Šioje naujojoje knygoje teologiškai sprendžiama blogio problema istorijoje. Tai lyg atbaigimas pirmosios autoriaus knygos — DIDŽIOJO INKVIZITORIAUS — sprendžiančios šią problemą filosofiškai, čia duodama teologiška istorijos samprata.
1. Teologine istorijos samprata—istorijos filosofijos pagrindas.
Istorijos filosofijos tikslas — atskleisti istorijos prasmę: kur veda šis didingas ir tragiškas istorinis vyksmas, kokia jo pabaiga? Be istorinio vyksmo pabaigos klausimo, neįmanoma jokia istorijos filosofija.
|
Skaityti daugiau...
|
A. Maceina: DAS GEHEIMNIS DER BOSHEIT.
Tomas žiūraitis, O. P.: ŽODIS IR GYVENIMAS. Įvadas A. Maceinos. Viršelio vinjetė V. K. Jonyno .Išleido Venta. 1955 m. 244 p.
J. Mikelionis: BENAMIAI. Buenos Aires, 1955 m. Spaudė "Laiko" spaustuvė, 216 p.
Gustave Flaubert: PONIA BOVARY. Romanas. I dalis, iš prancūzų kalbos vertė Alė Rūta. Nidos Knygų Klubo leidinys nr. 9, 244 p.
J. Venckus, S. J.: KOMUNIZMO PAGRINDAI. Išleido savaitraštis "Laikas". Buenos Aires. 1954 m. 152 p.
Liudas Dovydėnas: NAKTYS KARALIšKIUOSE. Apysaka. Iliustracijos ir viršelis Vyt. Igno. Išleido Terra. Chicago, 1955. 168 p.
|
Skaityti daugiau...
|
NEK. PRAS. SESERŲ KONGREGACIJA PAŠVENTINO KOPLYČIĄ |
|
|
|
Kongregacijos pobūdis
Šios grynai lietuviškos vienuolių moterų kongregacijos steigėjas yra įžymusis mūsų tautos vyras arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kurio beatifikacijos byla yra pradėta Romoje. Kongregacija įsteigta 1918 m. ir jos centras visą laiką buvo Marijampolėje. Pilnas jos vardas — Nekaltai Pradėtosios švenčiausios Mergeles Marijos — Vargdienių Seserys. Kongregacijos konstitucija numato labai plačią veiklą, ir jos nares pagal galimybes tą konstituciją vykdo, plėsdamos savo veiklą visose prieinamose srityse. Lietuvoje jų veikla buvo jau plačiai išsišakojusi, bet atėjusios okupacijos veiklą nutraukė, ir daugumos seselių su jų vyr. vadove likimas okupuotoje Lietuvoje nėra žinomas.
Atsiradimas Amerikoje
Kongregacijai dar Lietuvoje tebeveikiant, į ją įstojo keletas Amerikos JV lietuvaičių, kurios atvyko į Lietuvą, ten atliko noviciatą, ten studijavo. Tokiu būdu užsimezgė pirmasis ryšys su JAV. Įžymus mūsų tautos veikėjas marijonas kun. dr. J. Navickas, atvykęs į šį kraštą organizuoti lietuvių katalikų jaunimo, įsteigęs berniukams kolegiją Maria-napoly, paaukojęs tai veiklai savo visą nestiprią sveikatą, savo darbą plėsdamas, pakvietė Nekalto Prasidėjimo seseris atvykti į JAV ir talkininkauti T. Marijonų organizuotame darbe. Tokiu būdu į šį kraštą pirmosios seselės atvyko 1936 m., lydimos paskutinės žinomos kongregacijos vadovės Motinos M. Teresės— Uršulės Navickaitės. Vėliau, kol dar buvo galima, atvyko daugiau seselių iš Lietuvos ir tokiu būdu susidarė stipri tos kongregacijos atžala kitoje Atlanto pusėje. Pradžioje seselės gyveno prie T. Marijonų išlaikomų institucijų — Marianapolio kolegijos Connecticut valst. ir kunigų seminarijos Hinsdale, 111., o 1939 m. atidarė JAV pirmuosius savo namus Villa Maria, Thompson, Conn. Tais pačiais metais atidarytas ir noviciatas. 1940 m. rusams okupavus Lietuvą ir nutrūkus ryšiui su ten esančiu kongregacijos centru, seselės veikia Šv. Sosto patvarkymu kaip savarankiška atžala JAV. 1943 m. jos įsigijo dabartinę sodybą Putnam, Conn. ir ten įsikūrė jų centras. Čia esančioms seselėms vadovauja Motina M. Aloyza (Ona šaulytė) šiame krašte gimusi ir augusi lietuvaitė. Seselių daugumą sudaro Lietuvoj gimusios ir augusios, atvykusios į šį kraštą dar prieš karą, karo metu arba po karo iš tremtinių stovyklų. Jų tarpe yra žinomų savo veikla dar iš pasaulietiško gyvenimo metų — Sesuo M. Augusta (Apolonija Sereikytė), ateitininkų, kat. moterų veikėja, Sesuo M. Vincenta (Felicija Rogalskytė), gimnazijos mokytoja, visuomenininke, ir eilė kitų.
|
Skaityti daugiau...
|
KOKIA M. K. ČIURLIONO VIETA EUROPOS MENE? |
|
|
|
Mes, lietuviai, apsupti didesnių už mus kaimynų, nuo seniai esame įtaigojami mums nepalankia kryptimi. Tie kaimynai kartojo ir tebekartoja, kad mes, netekę savos aristokratijos ir bajorijos, kuri susilenkino ir atsiskyrė nuo tautos kamieno, pasilikome menkaverčiai, tetinką būti baudžiauninkais, pusiau vergais ir svetimųjų tarnais, šito nepalankaus svetimųjų įtaigojimo mes nepajėgėme visai atsikratyti per trumpą nepriklausomybės laikotarpį, to sudaryto ir susidaryto menkavertiškumo jausmo nenusimetame nė dabar, nes gyvenimas svetimų didelių tautų tarpe tam nėra palankus. Gal dėl to beveik kiekvieną savo jauną kūrybinį talentą vertiname skeptiškai, su dideliais rezervais, nors kaip tik jaunuosius reiktų sutikti su simpatija, tegu ir nejieškant visur deimančiukų, kaip darydavo kan. J. Tumas-Vaižgantas. O jei jau kokį senstantį ar pasenusį talentą pripažįstame, tada jo atžvilgiu pasidarome nebekritiški — kartojame apie jį liaupsinančius banalius posakius, lyg bijodami, kad tie mūsų pripažintieji dėl kritiškesni o žodžio nesudužtų, nors kaip tik apie vyresnius ir pripažintus galima ir reikia vispusiškiau kalbėti, nes jų darbai gausesni ir labiau išryškėję negu pradedančiųjų.
|
Skaityti daugiau...
|
Mūsų kasdienybėje vis dažniau nuaidi šauksmas: miršta lietuviška knyga! Toks tiesus žodis daugiau ar mažiau įduria ir tiems, kurie save laiko susipratusiais lietuviais, bet jau yra liovęsi pirkti ir skaityti gimtąja kalba rašytą knygą. Aišku, sumenkėjus spaudai, kas belieka ir iš tos lietuvybės? Vienok tam šauksmui nėra labai prieštaraujama . Jis laikomas teisingu, nors taisytis nesiskubinama.
Paskutiniu laiku iš tikrųjų smarkiai sumažėjo lietuviškos knygos pareikalavimas. Viena leidykla teigia, kad skaitytojai kritę net 75%. Kai kurios jų užsidarė arba taip nusilpo, kad neberodo gyvybės. Galima sakyti, jog šiandien dar gana gausiai spausdinamos lietuviškos knygos remiasi ne tiek pirkėjų nuoširdumu, kiek autorių pasiaukojimu, kurie jas nuo poilsio nuvogtomis valandomis parašo ir susijieško leidėjo, dar nenustojusio vilties, kad išeis bent lygiomis.
|
Skaityti daugiau...
|
ATOMINĖ PRAMONĖ — ANTROJI INDUSTRINĖ REVOLIUCIJA |
|
|
|
Vadinamoji pramonės revoliucija, kuri prasidėjo apie 18 amžiaus pabaigą ir tęsėsi iki 20 amžiaus pradžios, pagrindinai pakeitė žmonijos gyvenimo formas ir labai pakėlė bendrą ekonominį gyvenimo lygį. Ta revoliucija nėra tačiau paskutinis pažangos žodis. Šiuo metu vyksta mūsų ekonominiame gyvenime kitas procesas, kurį ateities istorikai gal vadins antrąja pramonės revoliucija. Tai pramonės automatizacija.
Kas yra pramonės automatizacija? Trumpai ją galima nusakyti kaip produkcijos procesą, kur mašinos kontroliuoja kitų mašinų darbą. Automatizuotame fabrike eliminuos didelę dalį žmogaus darbų, ir jie bus atliekami įvairių elektroninių mašinų, kurios gali "atsiminti", "skaičiuoti" ir "galvoti". Žmonių pareiga tame fabrike bus prižiūrėti kontrolės mašinų veiklą ir sekti, kad jos nesusidėvėtų; žmogaus protas ir pojūčiai nebus tiesiogiai naudojami pačio produkto gamyboje.
Elektroninių mašinų vartojimas yra esminė automatinių fabrikų žymė. Tos mašinos yra tuo pranešesnės už žmogaus protą, kad jos gali "spręsti" ir "atsiminti" didelį kiekį įvairų problemų tuo pačiu metu, o žmogaus protas gali spręsti tik vieną problemą tuo pačiu metu. žmogaus protas yra tačiau tuo pranašesnis už elektronines mašinas, kad jis gali tas mašinas pagaminti ir nustatyti, kokias problemas jos turi "atsiminti" ir "spręsti".
|
Skaityti daugiau...
|
• Šį rudenį prel. Mykolui Krupavičiui suėjo 70 metų amžiaus. Jubiliatas yra gimęs 1885 m. rugsėjo 29 dieną Gudelių bažnytkaimyje, Marijampolės apskr. Baigęs vietinę pradžios mokyklą, stojo į Veiverių mokytojų, seminariją. Neilgai pamokytojavęs Lenkijoje ir Lietuvoje, Mykolas Krupavičius atvyko į Šeinių kunigų seminariją. Kunigu buvo įšventintas 1913 m. ir pasiųstas į Petrapilio Dvasinę Akademiją. Joje gavo teologijos kandidato laipsnį. Nuo to laiko jubiliatas gyvai pradėjo veikti krikščionių demokratų partijoje. Atsikūrus Lietuvai, 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą. 1923 m. tapo žemės ūkio ministeriu ir pravedė žemės reformą Lietuvoje. 1926 m., išvyko studijų gilinti į Prancūziją. Grįžęs dėstė Vilkaviškio kunigų seminarijoje ir ėjo pastoracines pareigas Garliavoje, Veiveriuose, Kalvarijoje. 1942 m. vokiečių suimtas už pasirašymą protesto dėl žydų persekiojimo bei Lietuvos kolonizavimo ir ištremtas. Sėdėjo Bayreutho kalėjime Vokietijoje, kol 1945 m. pavasarį, griuvus nacizmui, išvadavo Amerikos kariuomenė. Tais pačiais metais išrinktas Vliko pirmininku. 1948 m. pakeltas prelatu. Jubiliatas vadovauja Lietuvos laisvinimo kovai.
• Ateinančiais metais sueina 40 metų, kai leidžiamas dienraštis "Draugas", ši sukaktis sutampa su "Draugo" patalpų ir marijonų vienuolyno statyba Čikagoje. Sumanymas jau pradedamas vykdyti. Sudarytas statybos komitetas, kurio garbės pirmininku sutiko būti Čikagos kardinolas Samuelis Stritch. Rugsėjo gale jis priėmė delegaciją ir palaimino statybos žygį. Komitetui vadovauti apsiėmė inž. A. Rudis, kurio tikslas yra telkti lėšas. Pastatų kertinio akmens pašventinimas numatytas ateinančių metų kovo 18 d. Tą pačią dieną Sherman viešbutyje rengiamas pokylis, kurio pajamos skiriamos statybos fondui. Į statybos komitetą įeina žinomi pramonininkai, visuomenės veikėjai, organizacijų atstovai.
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDAI" SKIRIA LITERATŪROS PREMIJĄ |
|
|
|
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, pamečiui skiria po vieną $500.00 premiją už premijos komisijos geriausiu pripažintą grožinės literatūros ir mokslo veikalą, šiuo skelbiama jos taisyklės:
1. 1956 metais trečią kartą premija bus skiriama už grožinę literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.
2. Už premijos komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
|
Skaityti daugiau...
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — T. Leonardas Andriekus, O. F. M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Prnanciškonai
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|