PAULIUS JURKUS (A. Džiugėnas) (1916.VII.29 - 2004.IV.9) Rašytojas, beletristas, redaktorius, meno kritikas, dailininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas. K. Bradūnas taikliai apibūdina P. Jurkaus kūrybą: „Pirmaisiais beletristiniais raštais, paskelbtais periodikoje, Jurkus debiutavo kaip simpatingas žemaitiškosios buities vaizduotojas. Tolimos provincijos kaimas ir bažnytkaimis yra tų linksmų ir liūdnų istorijų rėmai, kuriuose išbaigtais ir lygiais charakteriais, kupinais paprastumo ir šilumos, mirga prasmingas mažųjų žmonių gyvenimas. Vėlyvesnėje raidoje Jurkaus proza įgauna realistiniai romantinių - legendinių žymių. Jurkus temų čia ieško savo gimtojo kaimo, o ypač Vilniaus artimesnėje ar tolimesnėje praeityje, vykusiai atkurdamas epochos dvasią su spalvingu pareigų ir luomų margumynų. <...> Stiliaus, formos bei poetinių vaizdingumo priemonių atžvilgiu Jurkaus proza ir poezija, vengdama naujovių ir literatūrinių eksperimentų, pasilieka klasiškai tradicinės raiškos atstovas. Visu savo kūrybos pobūdžiu Jurkus yra lietuviškasis tėviškės poetas gerąją tos sąvokos prasme“.
P. Jurkus gimė 1916 m. liepos 29 d. gražiausioje Žemaitijos vietoje – Žemaičių Kalvarijoje, Alsėdžių valsčiuje, Telšių apskrityje. Gyvenimas nelepino iš pat vaikystės. Anksti neteko tėvo, o Povilas Jurkus buvo malonus, geraširdis žemaitis, garsėjęs kaip puikus kalvis, mechanikas. Deja, 1920 m. Lietuvoje siautusi šiltinė išsivedė jį anksčiau laiko Anapilin. Šeimoje liko keturmetis Paulius ir vyresnysis brolis. P. Jurkaus mama Ona Kinčiūtė – paprasta ir nuoširdi moteris, mokėjusi skaityti ir garsėjusi nuotaikingais pasakojimais – gimė Mosėdyje. Čia susipažino su Vaižgantu, kuris įtraukė ją į slaptą knygų platinimą. Vėliau P. Jurkus iš motinos sužinos daug įdomių detalių apie didvyrišką spaudos draudimo laikotarpio knygnešių veiklą.
P. Jurkus – atkaklus žemaitis, užsispyrusiai siekė mokslo. 1932 m. baigė Sedos progimnaziją. Čia susiformavo ir išsiskleidė jo gabumai – linko į literatūrą ir piešimą. Besimokydamas Telšių gimnazijoje, drąsiai kūrė dekoracijas moksleiviškiems vaidinimams, dailindamas raides piešė afišas ir programas. Kartu su bendraminčiais literatais įkūrė laikraštėlį „Šešios žaros“, kuriame aktyviai bendradarbiavo.
1936 m. baigęs Telšių gimnaziją rinkosi tarp dviejų mūzų – dailės ir literatūros. Apsisprendęs, stojo į VD Universitetą, Teologijos-Filosofijos fakultetą, vėliau tęsė mokslus Vilniaus universitete, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Studentavimo metai buvo turiningi, nuotaikingi ir prasmingi. Būdamas nepaprastai žingeidus klausėsi įdomių paskaitų, žavėjosi savo pagrindiniu dėstytoju V. Mykolaičiu-Putinu. P. Jurkus sėkmingai baigė studijas ir 1943 m. gavo lituanisto diplomą, kuriame pažymima, kad „P. Jurkus išėjęs Humanitarinių Mokslų Fakulteto filologijos skyriaus mokslus, labai gerai išlaikęs lietuvių literatūros specialybės baigiamuosius egzaminus ir labai gerai parašęs diplominį darbą „Impresionizmas ir Vaičiulaičio Valentina“.
Po studijų baigimo pradėjo darbą Kaune, mokytojavo VI gimnazijoje, tačiau prasidėję neramumai privertė sugrįžti į tėviškę. 1944 metais oficialiai buvo paskirtas žurnalo Žemaičių žemė korespondentu. Šis darbas jam nebuvo naujiena, nes spaudoje bendradarbiavo nuo 1937 m., spausdindamas savo kūrybą, rašydamas straipsnius meno, literatūros temomis. Debiutavo neoromantinės nuotaikos eilėraščiais ir ilgesingos lyrikos persmelktomis novelėmis Ateityje, Studentų dienose, Naujojoje Romuvoje, Naujojoje Lietuvoje. Kartu su kitais rašytojais priklausė Žemaičių rašytojų sambūriui, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą.
P. Jurkus buvo artimas sielos draugas su Vytautu Mačerniu. Ne tik gimtoji Žemaičių Kalvarijos žemė suvienijo, bet ir poezijos paslaptys abu paviliojo. V. Mačernis pasitikėjo savo vyresniuoju draugu, laiškuose klausdavo gyvenimiškų patarimų, vertino draugo kūrybą. Laiške, rašytame P. Jurkui 1939 m. taip rašo apie jo eilėraštį Snaigės pasaka: „...Tai tikra lyrika, čia nėra melo, nėra pozos, nėra dirbtinumo“. 1944 m. gyvenimas amžiams skaudžiai išskyrė artimos sielos bičiulius. V. Mačernis – fizine prasme, klastingos skeveldros, buvo išrautas iš gimtosios Žemaitijos žemės; o P. Jurkus – dvasine prasme, neteko savo šaknų, pasitraukdamas nuo artėjančios sovietų okupacijos į Vakarus. Nepriklausomos Lietuvos gabūs ir talentingi augintiniai, atsidūrę nežinioje, ėmėsi kultūrinio darbo svetur. Rūpėjo išlaikyti savo identitetą, savastį, per lietuvišką kultūrą, spausdintą žodį teikti atsidūrusiems svetur pabėgėliams vilties ir tikėjimo ateitimi. P. Jurkus mokytojauja lietuvių mokyklose, įkurtose DP stovyklose, bendradarbiauja spaudoje. 1946-1948 m. m. tampa Popiežiaus misijos tautinio lietuvių delegato įstaigos sekretoriumi.
Reikšmingas jo gyvenimo etapas susijęs su kultūros ir meno žurnalu Aidai. Vokietijoje šio žurnalo oficialiu bendradarbiu jis tampa nuo 1945 metų. Pirmajame Aidų žurnalo paskelbtame literatūriniame konkurse jo novelė Plyta, išvydusi šviesą šio leidinio puslapiuose, pelnė trečiąją vietą. Šiame žurnale 1946 m. jis pateikė pluoštą prisiminimų apie savo sielos draugą Vytautą Mačernį.
Žurnalo Aidai parengimas ir išleidimas, susiklosčius tam tikrom istorinėm aplinkybėm, nuo 1949 m. buvo perkeltas į Swabish Gmundo stovyklą. Leidėju tapo P. Gaučys, o redaktoriais – P. Jurkus ir J .Grinius. Jiedu žurnalą redagavo nuo 1949 metų pradžios iki 1950 m. pradžios. Tų pačių metų pabaigoje P. Jurkus dar tampa ir oficialiu žurnalo leidėju. Abu redaktoriai rūpinosi ne tik aukštu meniniu žurnalo lygiu, straipsnių temų aktualumu, bet ir nepriekaištingu jų pateikimu skaitytojams.
P. Jurkus daug dėmesio skyrė menui. Pats būdamas dailininkas, puikiai suprato bandančių kurti svetur menininkų gyvenimą, juto jų kūrybinius polėkius. Žurnalo Aidai puslapiuose jis džiugiai rašo apie P. Augiaus-Augustinavičiaus parengtą ir 1948 m. Miunchene išleistą knygą Lithuanian art in exile. Patvirtindamas teiginį, kad menas gyvas ir sunkiomis, kad ir stovyklinėmis sąlygomis, pateikia žinių apie lietuvių dailininkų parodas, vykusias Freiburge, Amsterdame, Hagoje, Romoje.
Jam rūpėjo ne tik dailė, teatras, koncertai, bet ir literatūrinės naujienos. 1949 metais per kelis Aidų numerius jis spausdina savo sukurta pasaką-poemą Juodvarniai. Rašydamas savo autobiografiją P. Jurkus pažymi: „Eilėraščių rinkinį norėjau išleisti Lietuvoje. Nepavyko. Nepavyko ir Vokietijoje. Laikraštis privertė daug rašyti. Tie darbai, darbeliai proginiai, mažai vertingi. Kaip rašytojas brendau labai lėtai, sunkiai suradau žodį. Atrodė, kad vis negerai ir negerai rašau.“
Nei Lietuvoje, nei Vokietijoje jam nepavyko spaustuvėje išleisti savo pirmosios knygelės. Savo pirmąjį rinkinį Namų ugnis jis atspausdino mašinėlę ir, padauginęs keletą egzempliorių, išleido 1945 m. Vokietijoje.
Prasidėjus pabėgėlių masiniam persikėlimui į įvairias šalys, P. Jurkus gavo iškvietimą ir 1950 m. išvyksta į Ameriką. Ten tuojau buvo įtrauktas į redagavimo darbus. Teko redaguoti Ateities žurnalą (1951-1955 ir 1958-1960). 1952 m. Moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdyba už Ateities žurnalo puikų redagavimą apdovanojo P. Jurkų diplomu ir išrinko Sąjungos garbės nariu. Nepaprastai daug jėgų ir laiko jis atidavė redaguodamas ir bendradarbiaudamas laikraštyje Darbininkas (1951-1993). “Taip redakcijoje praėjo visas mano gyvenimas. Toje redakcijoje dirbo ir buvęs mano literatūros profesorius Juozas Ambrazevičius –Brazaitis, pas kurį ir gyvenau. Tai man buvo tikros literatūros ir visuomeninio mokslo studijos. „ – rašė P. Jurkus. Vertinant jo aukštą profesionalumą jam, kaip redaktoriui, buvo patikimi įvairių leidinių, knygų redagavimas, vadovėlių lituanistinėms mokykloms parengimas.
Periodinėje spaudoje jis skelbė dailės ir literatūros kritikos straipsnius, recenzijas, spausdino savo kūrybą. Jo rašymo stilius lengvas, pasižymintis lakia vaizduote, lyriška nuotaika. Ar jis rašytų straipsnius apie dailės parodas, teatro spektaklius, naujas knygas, ar spausdintų įvairius proginius tekstus apie vieną ar kitą autorių, – kiekvienas jo aprašomasis objektas pateikiamas su žmogiška šilta meile ir begaliniu atidumu. Tas rašymo būdas sklido iš jo optimistiškos prigimties.
Vertindamas P. Jurkų poetas S. Santvaras rašė: „... beveik niekada neišnyksta šypsenos žiburėliai jo apvalomame veide! Miela pabrėžti, kad tie žiburėliai atspindi Pauliaus dvasios taurumą ir šilumą, jautrią žmogišką ir bičiulystės ištikimybę. <...> Tai giedrios sielos, nuolat besišypsantis žemaitis. <...> Jis yra nuoširdus draugas, be atvangos spinduliuojąs dvasine giedra, kiek man teko pastebėti, ir žmonės nėra linkę nuo jo šypsenų nusigrįžti. Iškalbus, galima sakyti, auksaburnis, paskubom galįs suorganizuoti pašnekėsį, kuriame sužvilgės dalyko išmanymas ir erudicija. <...> Dailiojoj prozoj Paulius Jurkus nardo, kaip sakalas aukštoj padangėj. Jo pasakojimų kalba yra išdailinta ir išgryninta, sklandi ir skambi, stilius lengvas, lakus. Ir žmogų jis pažįsta, ir jo sielos gilumon sugeba pasinerti.“ Pirmasis debiutas literatūriniame pasaulyje - novelių ir legendų rinkinius Pavasaris ant Varduvos (1954). Vėliau knygose – Ant Vilnelės tilto (1968), Kai Vilniaus liepos žydi (1985), Žibunto sakmės apie Vilnių (1985) P. Jurkus tęs debiutinio rinkinio temas, bandydamas atkurti idealizuotą Vilniaus miesto praeitį, paslaptingą pilių, bažnyčių, gatvelių literatūrinę mitologiją. Romantiniai-nostalgiški tolimesnės ir artimesnės senovės prisiminimai sudaro Jurkaus novelių, legendų branduolį.
1957 metais pasirodo ir jo stambesnis kūrinys – romanas Smigaičių akvarelė, pelnęs dienraščio Draugas romano premiją. Romane autorius spalvingai vaizduoja Žemaitijos bažnytkaimio kasdienybę, jaunimo pramogas, apraizgo jas įvairiais nuotykiais, meilės ir pavydo intrigomis. 1975 metais atskira knyga išeina jo tautosakinė poema Juodvarniai. Vertindamas ją J. Grinius rašo Aidų žurnale: „Pasaka-poema Juodvarniai atremtą į liaudies pasaką apie dvylika brolių juodvarniais laksčiusių. Autorius iš liaudiškų schemų sukūrė prasmingą poemą, kur ne vienu epizodu verčia skaitytoją susimąstyti ties gėrio ir blogio susipynusia problema.<...> Senoji pasaka pagilinta, praturtinta, atnaujinta puošniu poemos pavidalu. <...> .Gausiai iliustruota paties autoriaus piešiniais.“
P. Jurkus pradėjo rašyti eilėraščius, dar būdamas gimnazijoje, spausdino įvairiuose laikraščiuose, žurnaluose; mašinėle atspausdino ir išleido knygelę Vokietijoje; atskira knyga Amerikoje 1993 metais išėjo jo rinkinys – Klevai prie vartų. Ne vienas jo eilėraštis dėl savo sklandaus ir skambaus eiliavimo, muzikalumo virto populiaria daina ar giesme. Viena iš populiaresnių tiek Amerikoje, tiek ir Lietuvoje, dažnai giedama jo sukurta giesmė Kaip grįžtančius namo paukščius Parveski, Viešpatie... Ji buvo parašyta 1946 m. sausio 8 d. DP Vokietijos stovykloje Kircheim-Teck. Kalbėdamas apie savo kūrybą P. Jurkus teigia: „Kiekviena baigta knyga palikdavo savotišką skausmą, kad galėjau geriau parašyti. Palikdavo ilgesį vėl kažką kurti. Dar ir dabar intensyviai rašau. Negaliu to atsikratyti. Kartais ateina deginantis spalvų ir formų ilgesys. Tada griebiu teptukus, dažus, kuriu grafikos piešinius. Esu kokiam šimtui sukūręs viršelius, kitas iliustracijas.“
P. Jurkus buvo aktyvus visuomenės ir kultūros darbininkas. Jis neatsisakydavo pareigų, kurias jam patikėdavo kiti. Aktyviai dalyvaudavo JAV L Bendruomenės, ateitininkų veikloje. Skaitė paskaitas stovyklose. Priklausė Lietuvių rašytojų draugijai Amerikoje, aktyviai dirbo jos valdyboje (1958-1962). 1988 m. išrenkamas LRD pirmininku. Daug darbo ir jėgų atidavė rengiant PLB III seimą Niujorke. JAV LB už nuopelnus jį apdovanojo Garbės raštu. Lietuvos šaulių Sąjunga tremtyje vertino jo darbą ir 1981 vasario 16 d. įteikė apdovanojimo pažymėjimą ir Šaulių žvaigždės ordiną. P. Jurkus rūpinosi Niujorko kultūrinių gyvenimu. Kultūros Židinyje organizavo įvairius literatūros vakarus, scenos renginius ir parodas.
Dailės srityje jis įsiamžino ne tik sukurdamas iliustracijas, viršelius daugiau nei 100-tui knygų, bet ir originaliais grafikos darbais, piešiniais, tapybos drobėmis. Surengęs daugybę savo meno parodų, P. Jurkus pelnė įvairius apdovanojimus. Jo paveikslai nutapyti impresionistine maniera, peizažuose juntama gimtojo krašto idilija. P. Jurkus teigė: „Mano objektas – gamta. Gamtoje matau tą šviesiąją pusę, kurios žmogus ilgisi, kurios ieško savyje. Tapau tai, kas man asmeniškai patinka, kas paliečia.“
P. Jurkus mirė Niujorke taip ir nepamatęs savo numylėtos Žemaitijos, nors nuolat savo mintimis per kūrybą – literatūrą ir dailę – sugrįždavo į ją.
|