RUGSĖJO SPINDULIAI

Jie krinta, tartum obuoliai nunokę,
Ir bėga pažemiu — ugniniai kamuoliai,
Jie kaip patrakę šoka šitą šaunų šokį
Rugsėjo saulės paskutiniai spinduliai.

Jie krinta į rudens derlingus sodus,
Ir į gėles ir dirvas pakelėj,
Ir aukso upėm rieda į rugių aruodus
Rugsėjo saulės paskutiniai spinduliai.

Jie krinta tartum žaibas tau į širdį,
Gyvybe žėri vystančioj gėlėj,
Ir skamba, it vynu tave nugirdę,
Rugsėjo saulės paskutiniai spinduliai.

Gimnazijos direktorius St. Cibulskis, šiaip didelis tolerantas, protestuodavo:

- Lietuviai puikūs, gabūs vyrai, bet kam jie tokius ilgus plaukus nešioja!

Ugi, ką tik ne iki pečių plaukai buvo ne tik mada, bet lietuvio studento savęs demonstracija: štai, matykit, esu naujos gadynės žmogus!

Mano — gimnazistuko akims — studentai (ir net septintokai, aštuntokai) buvo galingos samsoniškos būtybės. Ir ne tik dėl tų ilgų plaukų ir net ne dėl to, kad dažnai buvo ilgais ūsais ir barzdom pasipuošę, kad bosu prašnekdavo. Man jie kažkodėl primindavo agresingus piliečius, kurie 1905 metu revoliucinėmis dienomis nuvertė nuo bėgių arklių tramvajaus vagoną. Dėl to suardyto transporto tėvas kelias dienas iš tarnybos negalėjo grįžti... Buvo baisu, neramu... O tuos vagonus vertė irgi ilgaplaukiai vyrai.

Trečias ir paskutinis „Stella Maris“ veiksmas.
Puošnus baroko kambarys Vittorio palociuose. Dešinėj ant pastovų — Madonos paveikslas, kuris beveik uždengia sienoje esančias duris. Prie pastovo padėtas kitas paveikslas.

1.

VITTORIO (sėdi susimąstęs kėdėje).

IZABELĖ (įėjusi pro duris tiesiai). Prašau man raktą nuo kalėjimo.

VITTORIO. Pas tą?...

IZABELĖ. Pas dailininką.

VITTORIO. Gana. Užteks to kvailo žaismo.

IZABELĖ. Jis mano sužadėtinis, Vittorio.

Trečius metus begyvendami stovyklose, suspėjome susidaryti tam tikrą „suvereninį“ gyvenimą, kurį ne visada galima pozityviai vertinti. Tatai ypatingai ryšku, turint galvoje mūsų muzikinį tremties gyvenimą.

Nežiūrint stipriai veikiančios aplinkos, nepaprastai impulsyvaus muzikinio gyvenimo, kuris aplinkui virte verda, kunkuliuoja, neminint jau nesuskaitomos daugybės muzikinių žurnalų arba straipsnių apie muziką, kurie pasirodo beveik kiekvienam laikraštyje arba bendro pobūdžio žurnaluose, — mūsų muzikinis gyvenimas plaukia savo nuosava vaga, tyliai, ramiai, nesikarščiuojant, nesijaudinant, nesistengiant ką nors pakeisti, pagyvinti, sukelti kokį gyvesnį įspūdį, sužadinti susidomėjimą.

Kad ir nepilnai su muzikine aplinka susiduriant, vis tik nenoromis kyla mintis mesti bendrą palyginamąjį žvilgsnį į mūsų muzikinį tremties gyvenimą, žvilgsnį kritišką, kuris, kad ir prabėgomis, leistų pamatyti, kokioje būklėje yra mūsų muzika, ar ta būkle galime būti patenkinti ir ką begalėtume pakeisti bei pagerinti.

Tikrai gražiu vardu pasipuošusi pasirodė Ben. Rutkūno ketvirtosios lyrikos knygos antroji laida; (Pirmoji šios rotatoriumi spausdintos knygos laida buvo pavadinta gerokai neskoningai „Pulsas plaka“). Norėtųsi tuojau pat konstatuoti, kad ši laida visais atžvilgiais tikrai pataisyta. Atkaklus ir aštrus Leono Miškino žodis „Tremtinių Mokyklos“ 2 Nr. davė labai teigiamų rezultatų. Autorius atvira širdim priėmė visas teisingas kritikos pastabas ir visą eilę sinkiny silpniausių eilėraščių išmetė, o kitus eilėraščius peržiūrėjo ir pataisė. Todėl bendras įspūdis daug geresnis ir pats rinkinys tapo vieningesnis ir meniškai stipresnis. Šiame rinkinyje, tokiu būdu, neberandame abiejų silpnų ir neorginalių baladžių „Prakeiktasis dvaras“ ir „Sukaustyta laisvė“, taip pat visos eilės nesusisekusių eilių: „Ganykloje“, „Prilytos gelmės“, „Pabudintos viltys“, „Taikos rytą“, „Gyva ji kėlės“ ir t.t. Nemaža, tačiau dar yra likusių eilėraščių, kurių knygon neįtraukus, jos kokybė nebūtų nukentėjusi. Nelabai prasmingai autorius pvz. padėjo pastangas, taisydamas „Baltąjį viesulą“, — kūrinys taip ir liko silpnas ir kupinas neskoningų ir prozaiškų išsireiškimų. Kai kurios pirmosios redakcijos rėkiančiai neskoningos frazės pakeistos skoningesnėmis, bet štai kokių dar randame:

Vokiečių k. leidžiamas meno žurnalas „D a s K u n s t w e r k“ savo paskutiniam dvigubam numery (8—9) įdėjo Rannito straipsnį apie Čiurlionį, iliustruotą jo Jūros sonatos, Pavasario sonatos ir Žalčio sonatos reprodukcijomis. Žurnalas turi nepaprastą tiražą — 30.000 egz. ir duoda, palyginti, išsamų Čiurlionio kūrybos skersinį pjūvį, supažindindamas vokiečių meno pasaulį su šio mūsų genialaus dailininko tapybiniais darbais.

*A. ir J. Mekai, Knyga apie karalius ir žmones Išleido PATRIA Tūbinge, 40 psl., kaina 5 RM.

*Stasys Laucius, Po pilkais debesėliais, eilėraščiai vaikams. Išleido PATRIA Tūbingene, iliustravo P. Osmolskis, 48 psl., kaina 4 RM.